melu gyvi

Pavasarėja. Žmonės šildosi pirmaisiais saulės spinduliais, vaikai laksto po kiemą ir mėgaujasi proto neturėjimu, o aš guliu. Ir dieną, ir naktį - guliu ir jaučiu, kaip su lig kiekvienu saulės spinduliu depresija vis giliau ir giliau leidžia į mano sielą šaknis. Ir aš nežinau- tikrai nežinau, ar tą sielą iš tiesų turiu, ar ji tik graži idėja gimusi iš baimės suvokti, jog virš žmogaus fizinio kūno daugiau nieko transcententiško nėra, kad žmogus nė velnio nestebuklingas ir yra tik dar vienas parazituojantis gyvis.
Nebepamenu, kokios spalvos mano kambario sienos, gal gelsvos? Sovietiniai žmonės tokias juk mėgsta, o mes taikomės prie to, ką nusprendžia vyresnieji. Pilkas tu, pilka aš, chaosas už lango...
Po to karto, kai viskas buvo pastatyta iš naujo, atsiskleidė mūsų prasti aktoriniai gabumai. Tarsi bandai vaidint tobulesnį save, bet giliai jauti, jog publikos vis neįtikini. Po prasto spektaklio aplodismentai tik iš gailesčio. Tebunie visi iki vieno-tau.
Su pavasariu atgimstantys melu bandome maitintis, po tylos minute slėptis ir tikėtis, jog viskas susitvarko savaime. Svarstau - ar aš pasikeičiau, ar mano kraujas tapo tau svetimas?
Neglausk nemylimos dūšios prie kūno. Juk žinai, kad aš niekas- tik lyrinis subjektas, atgimstantis poreikyje rašyti.