Su pavadinimu

Tuo metu, kai Bronius Šutalas gėrė juodą kavą ir traukė rudą cigarą, už lango į šalis po truputį driekėsi gatvė, vienas po kito visomis vaivorykštės spalvomis žydo automobiliai, į dangų kilo pastatai, kurių viršūnių iš kavinės vidaus nesimatė. Broniui jų matyti ir nereikėjo. Kaip ir dera tikram detektyvui, į pasaulį jis žvelgė pro dedukcinio mąstymo prizmę. „Kas turi pradžią, turi ir pabaigą“- būtų mielai išrėžęs Bronius tam, kuris suabejotų pastatų viršūnių realumu. Tačiau čia tokių nebuvo. Kavinės lankytojus galėjai suskaičiuoti ant rankų pirštų, ko gero, net jei keli jų būtų amputuoti. Ir kažin ar kas iš čia susirinkusių, alkūnėmis stalelius baksnojančių žmogėnų labai norėtų išsikalbėti. Taigi detektyvas Bronius Šutalas vienas sau rymojo mintyse narpliodamas šias reliatyvumo ir realybės mįsles.

Aušo šilta ir saulėta rugsėjo diena, kokių Bronius labiausiai ir nekentė. Jo ganėtinai keista ir abejotina nuomone, tokiomis dienomis nutinka baisiausi dalykai. Tuo tarpu lyjant lietui niekšai slepiasi savo skylėse arba landynėse (Bronius žinojo daugybę pavadinimų vietoms, kuriose gali slėptis niekšai). Be to, jam kur kas labiau patiko vaikščioti apsivilkus lietpaltį ir užsimetus plačiabriaunę skrybėlę. „Atrodau lyg tikras detektyvas“- mintyse sau kuždėjo jis. Tamsiomis naktimis taip apsirengęs Bronius dažnai išeidavo į gatvę, atsistodavo po šalia jo namo esančiu lauko žibintu ir vieną po kito traukdavo cigarus. Retkarčiais taip ir prastoviniuodavo kelias valandas. „Išeitų puiki meniška nuotrauka“- galvodavo jis, kuomet susikišęs rankas į lietpalčio kišenes ir sukandęs cigarą, mesdavo savo šiurkštų žvilgsnį į tamsą. Bet apie šį unikalų jo pomėgį nežinojo nei vienas fotografas, taigi meninis detektyvo išvaizdos potencialas taip ir liko neišnaudotas. Apie šiuos naktinius užsiėmimus ir kylančias mintis Bronius savo klientams niekada nepasakodavo, nes geras ir profesionalus detektyvas privalo saugoti savo reputaciją.

Geras ir profesionalus detektyvas taip pat privalo numatyti kelis žingsnius į priekį, tarsi laiptus gaminantis stalius. Būtent tuo dabar ir užsiiminėjo Bronius, žvelgdamas į nebylias kavinės duris. Ir, tarsi liudydamos aukštus Šutalo dedukcinio mąstymo gebėjimus, durys staiga atsilapojo. „Nuojauta niekada neapgauna“- pamanė jis. Lygiai 8: 05, kaip ir buvo sutarta, į kavinę žengė naujoji Broniaus klientė. Šis ją iškart pažino, nes kaip ir buvo žadėjusi, su savimi ji turėjo ryškiai raudoną rankinuką. O taip pat ji buvo vienintelė moteris kavinėje. Taigi viskas tobulai atitiko detektyvo galvoje sudėtą vizualinį ir mentalinį klientės portretą.

Moteris, kuri save laikė dama, taip pat akimirksniu atpažino detektyvą. Bronių Šutalą išdavė tai, kad jis vienintelis šioje tvankioje kavinėje vilkėjo storą lietpaltį ir buvo užsimaukšlinęs plačiabriaunę skrybėlę.