Pelytės nuotykis

Vienam mieste, vaikų daržely
Apsigyveno pelė Pelenė,
Vilkėjo pilku kailiuku,
Todėl vadino ją šiuo vardu.

Ji buvo gan graži pelytė,
Turėjo ilgą uodegytę,
Kai slėpdavosi į urvelį,
Užkliūdavo vis už stalelio.

- Cy, cy! – sucypdavo vargšiukė, -
- Paleisk, juk aš - ne vagiliukė!
Tik trupinėliais vaišinuosi,
O jų čia daug, todėl viliuosi,

Kad bus atsižvelgta į tai,
Jog tvarką aš darau tiktai.
O vieną kartą, kai užkliuvo,
Patyrė šoką - štai kaip buvo:

- Mur miau, mur miau, sakai, tvarkaisi, -
Stalelis prakalba - taip baisiai!
„Iš kur pas jį ruda galva
Ir dar - pūkuota uodega? “

- Ė, katine tu, rudakaili,
Tai vis čia snaudi, vis budi?
Manai, bijau, tingus veltėdi,
Juk tu čionai už dyką ėdi!

- Ei, pele, ką čia cypsi bailiai,
Tuoj tau parodysiu, kaip dailiai
Aš moku tvarką padaryti,
Tiktai prieik arčiau, pelyte.

- Chi chi, cha cha, skubu ir puolu
Į katinėlio minkštą guolį,
Tiktai snukutį nusiprausiu,
Ir pas tave tuoj atkeliausiu.

Laimingas katinas murmena,
Kad taip lengvai jis grobį gaus,
Nereik pajudinti nei nago,
Nes gudrumu jis papietaus.

Gudruolis snaudžia dieną, kitą,
Vis laukia, kaip pelė kvaila,
Ateis pati, kaip numatyta
Ir savo noru bus praryta.

Ir kaip atrodo jums, vaikai,
Sulaukė katinas pelytės?
Jei nesulaukė, tai – kodėl?
Gal kas nors gali pasakyti?