Kai kelią klupdamas ėjau,
Tai pėdomis, tai keliais,
O va tada ir pamačiau
Pakelėje gėlelę.
Ji buvo kaip tylus vanduo,
O jos kotelis žalias,
Aplinkui žvyras ir ruduo,
O ji sau žiedą kelia.
Ir susirūpinau tada,
Atsiguliau šalimais,
Iš kur, iš kur ta valanda,
Kuri gyvybę ima.
Paskui prabudęs supratau,
Kad aš einu namolio, -
Ten būsime lyg vandenų,
ėriuko ir viens kito broliai.