be miego

bemieges naktis
su ištirpusia galvą
tas skausmas kai išmintis palieka
lyg sakytu, viskas jau gana
išprotėjai biški, žinai kaip yra, bet dabar gana
paleisk  mane, išleisk mane, nuleisk mane
miego noriu, man gana
o beprotanamy  neveikia daugumos valdžia
tai tyliai, ša
ša...
ir ramuma ir tuštuma ir viskas kas gera joje
bet kojos ore
zenakso irgi nebėra
seselė atsisako, sako
nekybok tu ore
o tai pririšim virvę
kur mano galva
nejau šitas kūnas viskas kas iš manęs yra
bet jis ne mano aš tik užrakintas viduje
saulės teka dvi po viena akyje
ir vaikystes meilė prabėga su šypsena plačia
ranka moja, eikš, bėkim drauge
turiu tau žodžių visokiu
bet jų ištarti negaliu
geriau bėk, dink, palik manę
nes pragare tau vietos nėra
bet gal visgi ji
buvo ta kuris išgelbės mane ..
atsipeikėju ir tik siena balta
stūkso priešais
ant jos nieko, prie jos tai pat
ji tiesiog užima vieta erdvėje
ji mano priešas ir dar ji balta
beveik kaip visata
o kai užmiegi lieka tik tamsa
ir gyvuliška padermė 
visa ką daro žmogumi tave
miega ir ilsisi, kad išlaikyt žvėrį tavyje
tačiau ateina ta diena
ji artinasi, ji visai greta
išaušta kiekvienam sava data
bus ji ir pas tave