Pritariu Mikė Lilikė komentarui, tačiau neišsiplečiant, darbas neblogas, rašykite, turite savyje stebuklingų galių, kurios atsiskleidžia ,lyg koks žiedas, palaipsniui. Sėkmės jums kūryboje. :)
Padaugžodžiauta šįkart. Pradžia tokia intriguojanti, tačiau vėliau - mažoka veiksmo ir daugoka teiginių apie karalaitės ir karaliaus teisingumą, taurumą ir - kas vengtina - gerumą. Nes tai sunkiai apibrėžiamas bruožas. Kas vienam yra gerumas, visai nėbūtinai yra tas pats ir kitam. Turbūt, prisimenat iš pradinės mokyklos laikų motytojų prigrasymus: tik neapibūdinkite žodžiais geras/blogas. Aš labai vertinu pačią idėją, nes vaikų kreipimas į gėrį, taurumo, dvasingumo ugdymas - itin atsakingas, reikalingas ir sunkus darbas, bet kaip tą padaryti kūriniais - čia jau galvosūkis... Juk kai Biliūnas rašė "Kliudžiau", "Brisiaus galą", niekur neparašė savo, kaip autoriaus, vertinimo - gerai buvo pasielgta ar blogai. Ar tai normalu, ar niekšiška. Viską paliko skaitytojui. Aš čia nuklydau ne veltui. Tuo pačiu ir gera proga apie tuos moralus priminti, juk tie apibendrinimai yra ne kas kita, kaip sukramtymas viso peno už patį skaitytoją. Rodos, viskas padaryta, belieka praryti ir džiaugtis. Bet, ne, žiūrėk, ima ir išspjauna kartais. Tiesiog rašau jums nuvalkiotas tiesas vien todėl, kad matau jumyse potencialą. Kitaip nė nesivarginčiau. Tobulėkite, ant laurų, kokie jie bebūtų, nemiegokite. Ir klaidelių nepalikite: gram. - vandenys gilūs. Kirčiai! Vien dėl rimo nekeiskite kirčio vietos, paieškokite kito žodžio. Įveikiau, siela turi būti kirčiuojama. Kurkite. Jei norite vien bereikšmių pagyrimų - turėkite juos. Jei norite konstruktyvios, tobulėti skatinančios kritikos - priimkite ją. Nenorite - atmeskite. Turite vaiko sielą, o tai didelė vertybė, didelis potencialas. Kartoju - nė klavišo nepaspausčiau.