Keliautojo pasakojimas

Labas rytas, labas rytas!
Vėl smagu man jus matyti!
Tad sekmadienį iš ryto
Jums paseksiu sakmę šitą.

Kaip žinia, mieli vaikai,
Aš keliauju jau seniai,
Begalę šalių mačiau,
Daug sunkumų įveikiau.

O vienoj gražioj šaly
Štai ką pamačiau kely:

Margaspalvis vežimaitis,
Grojant muzikai skambiai,
Vežė būrį jaunikaičių,
Dainą traukė jie linksmai.

Ta daina atvėrė širdis
Visiems buvusiems šalia,
Sklidina jaunystės grožio,
Meilės žodžių kupina.

Jos melodijoj bangavo
Jūros vandenys gili,
Rodės, net kalnai siūbavo,
Pakerėti žavesy.

Tądien šventė džiugi buvo,
Nes būrys jaunų žmonių,
Karalaitę išvadavo
Nuo plėšrūnų svetimų.

Verkė jos visi, kas gyvas,
Buvo ji labai gera,
Jaunus ir senus mylėjo
Meilės kupina siela.

Jos tauri širdelė buvo,
Nesvarbu, kad ji duktė
Išdidaus šalies valdovo,
Bet – garbingo, tai – esmė.

Jis žmonėms teisingas buvo,
Todėl gerbė jį visi,
Toj šalelėj – karalystėj
Buvo pagarbi drausmė.

Jei grėsmė kokia iškyla,
Tuoj pagelbėt žmonės kyla,
Susivieniję jie – saugūs,
Ir vieni kitiems – paslaugūs.

Tai todėl ir šventė buvo –
Karalaitė jų – gyva!
Toj šaly lig šiol gyvuoja
Taika, gėris ir darna.