Neištikimybės erosas

nuogos krūtys balansuoja tarp išganymo ir išnykimo
kai mano delnas liečia šlapias ir karštas vietas
tarpuvartės tamsoje

šviesos spindulys ir jo aiški sistema
nugriauna tūkstančius metų gyviausių minčių bombarduojamą galvą
ryto brėkšmoje

kai nuslenka paskutinieji gaktos plaukai
man atsiveria akys

du moliniai indai
vienas tuščias
kitas pilnas
o tarp jų manoji saulės dukra žaidžia įsikniaubus į mamos šilkinę prijuostę

jėgos ir mintys atsigauna
jaučiu pulsuojančias žvaigždes manyje
sraigės lėtumu kloju rožių kelią prieš save
ir galvoju ar verta pasiduoti
ir paaukoti pasaulį
ar sukaupus jėgas smogti gyvenimui į veidą taip
kad iš jo pasigirstų pagalbos šauksmas
į kurį atsiliepti būtų ne tik gerai
bet ir blogai

pasekmių trajektorijos nutiesia kelią į amžinybę
kuri yra čia ir dabar
su visu svoriu užgula mūsų įaudrintas jusles
neleidžia galvoti
o tuo labiau mąstyti
ir viskas ką iki šiol mes mokėjome
dabar sugrįžta pakeitę poziciją ir formą

viskas juda iš priešingos pusės
užsimerkę mes matome tiesą
bet ne visi nori užsimerkti
ne visi nori pabūti akli
kad pamatytų šviesos spindulėlį
tarp dviejų nuostabiai balansuojančių liaukų
kurių lotyniškas atitikmuo yra mamma
kas reiškia
kad kūdikis
kai sako „mama“
iš tikrųjų prašo tų dviejų nuodėmės vertų kamuolių
iš kurių trykšta pieno upės i jo bedantę burną
kuri ryją be atokvėpio visų mūsų jėgas

kaip tada galima kažką išduoti
jei išdavimo proceso metu
mūsų kraujas ir kūnas
tetrokšta mamos meilės ir rūpesčio?