Ryto rasos, žaižaruojančios medžių viršūnėse, vaiskų saulėtekį,
pavasarinio lietaus, švelniai kutenančio įraudusius skruostus,
nostalgiškos vėjo maldos, tarsi girgždančio smuiko melodijos,
jūros atodusio baltą viduržiemio naktį ilgiuos.
Taip beprotiškai gundančios tavo aistros ir troškimo-išjausti gyvenimą.


irenamatkeviciene














