Su velniu

Žmogus tolyn su savo velniu juda.
Nuo mažumės, nuo dvimetinio pyplio.
Tas velnias panašus į goslų Judą,
Tarsi šalia, bet visada prilipęs.

Tikrai bjaurus jo padlaižingas snukis –
Paspirti maža, jį užmušti reikia.
Tik dešinėn, ar vėl į kairę sukis –
Jis su tavim bendrauti nusiteikęs.

Netinka niekam įrankis bekotis,
Netinka mum gyvenimas vienodas,
Nes geruma blogiu neiškapota –
Rudens nakties juodumas nusibodęs.

Be savo velnio gundančio ir gero
Draustus vaisius paliktume supūti
Ir veltui žemę būtume suarę,
Ir ėję per dienų ir metų pjūtį.

Tie du veidai į vieną susilydę,
Žmogaus didybę ir menkystę lemia –
Jie sukuria skausmus ir ydas,
Ir išsiūbuoja bičiulystę ramią.

Juk žmogumi netampama iš karto –
Karštoj ugny užgimsta žmogiškumas.
Kas su savim nemoka susibarti,
Ir tik iš gero stato savo rūmą,

Iš jo nelauk nei gailesčio, nei rankos,
Kuria rimtai galėtum pasikliauti.
Pasmerks tave už nuodėmėlę menką,
Nuves parduot kaip nupenėtą jautį.