Ak, tas vėjas...

Paklausyk... Ten už tūkstančio žingsnių,
Prisiglaudęs prie liepos kamieno,
Suspurdės, kad ir vėlei nurimtų,
Atgailaus jisai visiškai vienas,

Iškalbės tik tau savąją gėlą,
Prisidengs pilku debesio skėčiu,
Pražydės ir su ilgesiu vėlei
Prisiglaus, lengvai pirštais palietęs...

Nebereiks net to dylančio mėlio.
Pasakys – ilgai laukiau, skubėjau...
Pasimirš, kas per nuotolį gėlė,
Naktimis kada laukiau, tikėjaus...