skardis

Naktis. Prie skardžio stovi sugedusi mašina. Prie mašinos 3 jauni ir apsvaigę chuliganai su beisbolo lazdom ir kaukėm. Mašinoj sėdi moteriškė. Ji nieko nenutuokia. Ji pavargus ir nori namo. Žinodama, kad pagalba jau pakeliui ji tiesiog snūduriuoja ir mąsto apie savo dieną. Chuliganai tuo tarpu mąsto kaip nustebinti viešnią. Vienas iš jų prieina prie pat lango ir prikiša savo kaukėtą veidą. Jis lėtai alsuoja ir laukia kol moteriškė atsimerks. Jis gyvena dėl akimirkos, kai pamatys tos moteriškės baimės perkreiptą veidą. Jis gimė tam, kad galėtų į moteriškės maldavimus atsakyti NE. Ir jis jausis gyvas tik tada, kai galės kontroliuoti jos gyvybę. Bet moteriškė neatsimerkia. Iki pat akimirkos, kai ją apžlibina priekyje atvažiuojanti mašina. Ji prasibudina, ramiai apsidairo ir išlipa iš mašinos pasitikti savo pagalbos. Chuliganai tuo tarpu jau atsitraukę, jie nenori prasidėti su tuo ko nesukontroliuotų. Jie pasislėpę stebi kas vyksta ir tyko progos. Bet proga nepasirodo. Moteriškė įsėda į kitą mašiną ir išvažiuoja. Ir tik jos visiškas bėdos ignoravimas ją išsaugo. Ryte, kai moteriškė grįžta pasiimti mašinos, jos nebėra. Nebėra ant skardžio. Ji plūduriuoja kažkur vandenį, o ant kapoto išraižyta „Su tavim dar nebaigta, kale“.