Rašyk
Eilės (73323)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10377)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Rūdžių spalva

Rytas dar kvėpavo migla. Pasklidę pirmieji saulės spinduliai  nuspalvino žolę samanine, ką ten, —smaragdine spalva. Ir toje akinančioje žalumoje artinosi jinai. Gracingai karaliūniška eisena. Pati ėjo link mūsų. Stamantriai banguojančiais judesiais. Daili galva pakiliai iškelta tarsi neštų karūną. Rudas plaukas blizgėjo lyg šviežiai išlupto kaštono. Aristokratiškai išrodė jos sudėjimas. Iš po tankių ilgų juodų blakstienų drėgnai didelių rudų akių švelnus blizgesys, lyg dviejų žibintų, skleidžiančių ramybę, mane tiesiog pavergė. Sunku ir patikėti, kad tai—karvė, tik eksploatacinė žaliava, gyvulys, nešantis žmogui naudą...

Savininkė buvo malonaus šviesaus veido, apsiskliautusi savo amžiaus sodžiaus moteriai būdinga marga šviesia gėlėta skarele. Kažko graudokai šypsodama  negarsiu balsu ramiai dėstė:

—Visos sveikos, pieningos. Atiduosiu kuri patiks. Viena—dviejų veršių, kita trijų, o šioji pirmaveršė. Nelaimei, jos motina, vos apsiveršiavusi, krito. Tai pavadinom Našlaite.

—Našlaitė, —braukiau vos virpčiojantį rūdžių rudumo sprandą melžimo dar nepažįstančiomis rankomis. Dilgtelėjo impulsyvi nuojauta. Atsigręžiau į šalimais stovintį susirūpinusį vyrą. Be abejo, gyvulio pirkimas reikalas ne iš lengvųjų. Taip ir girdėti kalbos apie tai, kaip anam sakė, kad veršiuosis vasarį, o atsivedė tik gegužį. O kitam, nors tvirtino, kad susėklinta, visai neatsivedė. Ir negalėjo atsivesti, nes bergždinė. Bet vyro giliai pilkų akių žiburiuose atsispindėjo toksai pats, kaip mano, susižavėjimas.

Galva ūžė tarsi avilys per medunešį. Šnekos, be abejo, svarbios apie pieno kiekį, riebumą, baltymingumą, rują, veršiavimąsį, kainas. Tegu ir nelabai išmanančiam, pirmąsyk susidūrusiam, bet siekančiam šito žinojimo, o pro“ gazelkos“ langus jau marguliavo pažįstamos pakelės, namukai su pavasariui išruoštomis lysvėmis.

—Graži karvė. Ir savininkė atrodo ne melagė, —porino vyras, probėgomis kartu švelniai nužvelgdamas tai pro kabinos galinį langelį kėbule slysčiojančią raguotąją, tai ant mano kelių besisūpaujančią rausvai susnūdusią, pirmąją, kaip ir karvė, mūsų dukrelę, kurios kūdikystei buvo lemta sotintis Našlaitės pienuku..

Žinoma, laikui bėgant, mūsų ankštas, kolūkiniais metais statytas, tepritaikytas vienai karvutei tvartelis buvo rekonstruotas, pasipildė dar keliomis žalosiomis. Bet Našlaitė buvo pirmoji. O pirmoji gali būti tik viena. Vienintelė. Viena vienintelė.

Ar įstengsiu nupasakoti viską? Tą jos kantrų stovėjimą, kuomet neįgudusiais pirštais maigiau spenius, kurie man atrodė lyg tuščios klizmos kriaušės, kolei radau tinkamą judesį? Tuos mūkavimus pasitinkant, tas ryto—vakaro ramybe persisunkusias meditacijas skimbčiojant pienui į milžtuvę. Būdavo priglundi ir tarsi visos dienos nesėkmės susigeria į šiltą didžiulį kūną, begirdi ritmingą gromuliavimą.

Tikrai gera buvo karvaitė. Keletą valandų dėl viešnagių suvėlavus tešmuo nesubjurdavo varškėtu, geltonais skrepliais ištįstančiu mastitu. A cha, fiziologija. Ne, ne tiktai. Juk smagu, kai gyvulėlis pasitinka jaukiai išriesdamas nugarą. O kaip juokingai, tarsi anteną, iškeldavo uodegą kai per vasaros karščius perliedavau kibiru vandens. Dėl tokio reginio nepatingėdavau ir dar sykį atitįsti nelengvą nešulį. Juodo dermantino snukiu baksnodavo ir uostinėdavo skvernus, o jei kas pasitaikydavo iš vilnos, tai ir paskanaudavo suglemžtelėdama miltuotomis lūpomis. Ir nepasakysi kad tik išplautą, išbūtą, išdžiovintą megztinį apsirengei! Tai gardžiai juokėsi vyras, kai ūmai sužvygau lyg gaudomas paršelis, kuomet Našlaitė besistebėdama kelnių džinsine medžiaga netikėtai krimstelėjo man... sėdynę. Sykį, kai žolė alpo nuo vasaros kaitros, įkyriai zvimbiant ir taikant nutūpti pakvaišusioms nuo karščio musėms, neiškentusi stryktelėjo ir paliejusi baltą putotą pieną, nepatenkinta nurisnojo ratu. Sulyginus su karve juokingai atrodė musiškai maža moterytė įpykusi plūkianti nusiauta nuo kojos basute ir vejanti ją ratu. Dar komiškesnis šio maratono rezultatas—grandinė susivijo rite aplinkui kuolą ir karvė negrabiai šlumštelėjo aukštyn kojom. Neįprastai ir kažkaip pažeidžiamai, lyg nuogas kūdikėlis, pūpsojo saulėje šviesiai rusvas tešmuo. O piktoji musė-šeimininkė vyniojo grandinę iš išgąsčio apmirusia širdimi  drebančiomis, kaip automatinė skalbimo mašina per gręžimą, rankomis marmėdama: atsiprašau, atsiprašau..

Kai pagalvoji, kokia karviška nedalia būti pririštai. O šaltukui suginus į tvartus tai ir ratu nepabėgiosi. Jei tave kas prie lovos pririštų ir tik padėkliuką su valgiu atneštų? A? Kai  susimąstai apie ūkininkavimą—kiek tenka rūpintis, triūsti: pašarui žolytės, šienelio, runkeliukų, druskytės, premiksiukų; sočiai vandenėliu pagirdyti, uodegėlę, apynages pakirpti, pašukuoti, paglostyti, susirgus pagydyti.. Gi paskui—parbloški, papjauni, dar šiltą odą nudiri, pilvą perrėži, žarnas išverti, kraujuojančius raumenys išmėsinėji.

Dažnos gaspadinės akies kamputyje gailia sula įsispindi ašara, kai karvutė iškeliauja į mėsos kombinatą.

Kad veršiavimasis nebus lengvas, supratau, vos ją pamačiusi. Puldinėjau prie geranoriškų kaimynų durų, kol susirinkom keturiese. Knygelėje „ Veterinarijos gydytojas pataria“ rašoma, kad veršiuką reikia traukti dviejų žmonių jėga. Knygelėje nerašoma, kad negyvą karvę tenka vos ne vos išvilkti šešerių žmonių gyva grandine. Tas nutiko kitą dieną. Dūsavo, trūksmingai kvėpčiojo įsitempusi, mėšlungiškai sudrebėdama, o aš suplūkusi sukau veterinaro telefono numerį. Su juo pasitarusi, iki atvažiuos, tryniau šiurkščia šiaudų grįžte, apsipylusi prakaitu, tryniau ir glosčiau nugarą, sprandą, kojas, nugarą.. Nežinojau, nenumaniau kad tos pastangos bevertės, kad kamuoju merdintį. Ne griuvo, rodos, o subyrėjo dalimis. Akys, tyvuliavusios arbata, apsigaubė baugiu tamsos slėpiniu. Užgęso žibintėliai... Mirties gniaužtai pasiglemžė karvaitę.

Timptelėjęs už tankių blakstienų veterinaras ištarė:

—Matai gelsvus valkčius—įsisenėjusios mažakraujystės simptomas. Skrodžiant greičiausiai pamatysim kad širdis suvytusi.

O taip . Valkčiai geltoni, lyg vakar pamelžtas sodraus sviesto geltonumo krekenas. Kauges šiaudų galėjau subrūžuoti, tačiau suvytusios širdies neatgaivinsi. Liūdna istorija pasikartojo—maža Našlaitėlė mykauja aptvare ir nesakykit, tik nesakykit, kad nėra čia ko sielotis. Net mamos pieno negaus nelaimingas rudos spalvos sutvėrimėlis. Kodėl nesakoma, kad ruda rūdžių spalva—žala? Kas yra rūdys? Senas sukrešėjęs kraujas, metalo žaizda, sugriautų kolūkių fermų metalinių gardų senatvė? Rūdžių spalva man visada primins Našlaitę. Tegu hektolitrais kitos karvaitės pieno duos, savosios karvių karaliūnės nebeturėsiu niekada.
2014-03-04 08:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-06 21:45
šakalys
Neįprastas toks tekstas apie karvę, reik suprast ir susigaudyt tuose terminuose. Bet šiaip parašytas gerai ir sklandžiai, nieko neprikiši.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-04 22:12
Adel
Pradžia - kaip apie karalienę.
Realistiškai parašyta. Paantrinsiu Juozui, kaip tikros ūkininkės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-04 10:29
Juozas Staputis
Tikros ūkininkės, įsijautusios į gyvulio gyvenimo niuansus. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą