Krosnis ir karstas

Įžengiu į viešą virtuvę pasigaminti valgyti. Kaip įprasta prisipilu puodą vandens, uždedu jį ant ugnies ir atsisėdu prie stalo. Laukiu kol vanduo užvirs. Mąstau kaip skaniai ir sočiai prisivalgysiu. Ir aš garantuotas, kad bus skanu, nes savos gamybos maistas niekada nenuvilia. Bet staiga mano mintis pertraukia gilus alsavimas. Toks garsus alsavimas, kad atrodo jog kažkas man už nugaros mylisi. Tikrai nejauku. Šiek tiek atsikosėju, kad atkreipčiau į save dėmesį. Ką gali žinot, gal likau nepastebėtas. Bet alsavimas nesiliauja. Ką gi, nieko kito nebelieka kaip tik atsisukti ir pažiūrėti kas ten už manęs. Esu nusiteikęs blogiausiam. Lėtai suku galvą. Tiesos akimirka jau čia pat. Ir... Ką gi aš matau? Stora bačkutė, savo „ramybės“ būsenoj, skaito knygą.  Ir tą akimirką viskas pasidaro aišku. Nustoju pykęs ant visų irzlių banginių, nes suprantu kaip sunku gyventi, kai tenka dirbti kiekvieną gyvenimo akimirką ir vienintelis atlygis yra dar kelios sekundės gyvenimo, o jei pareikalausi atostogų, tai galėsi rinktis tik iš dviejų kurortų: karsto arba krosnies.