Nuo ežero iki šakos

Šalta dvasia
Apgaubia Ledas.
Matau tik tavo Siluetą.
Ir norisi paliesti –
Tą nugarą,
Dailiai išriestą.
Bet tu kaip Varnas ant šakos
Ir laukiu aš Tamsos
Ir laukiu Rūko,
Rasos Vėsios,
Ledinio Ūko.
Nenešk šviesos, prašau,
Jos negaliu pakęsti.
Ir ne todėl, kad akys skęstų
Todėl, kad aš pilna to smėlio,
Nors pro pirštus jis išvarvėjo,
Bet laukiu – kol netekus paskutinio grūdo.

Pakilsiu nuo saldymedžio šakos,
Nuvytusios ir Nulaužtos.