Sielos šaltis

Šaltis stingdantis sielą
betonas laikantis sieną.
Aš užmiršiu savo sapnus,
kad galėčiau keliauti į kapus.
Ir tą dieną,
kai bus užmiršta gėlių pieva,
mes klūposim ant kelių
ir melsimės Dievui,
jog pasibaigtų ašarų lietus.
Tegu iš tavo akių
krenta džiaugsmo lašai,
tegu saulė neužges amžinai.
Tik naktis man parodys
kur slepias aukso kalnai,
tik tavo riksmas nurodys
ar iškęsim ilgai.
Daugiau niekada, prižadėk
man tai, niekada! - nebebus
mūsų kančių
ant stogų aukštų.
Leisimės nuo kalno,
tiesiai nuo šlaito
į marias gilias
kad sugaudyt svajas.
Gal išnyks, o Dieve meldžiu!
Šis šaltis kraupus...