Verksnio sapnas

Rokas verkia nuo pat ryto,
Kad mamos jam reiks klausyti,
Sriubą valgyt, rankas plauti,
Apsirengt ir nusiprausti.

Visur ašarų prilaistė,
Nenorėjo netgi žaisti,
O tik bliovė kaip veršelis, -
Nebenoriu eit darželin.

Net Sargiukas ėmė loti, -
Rokai, kiek gali raudoti!
Viskas ašarom pasruvo,
Reikės valties ar lėktuvo.

Rokas dar labiau pravirko,
Naują valtį reikia pirkti, -
Gel... bėė... kit, aš plaukt nemoku,
Vėl paleido dūdas Rokas.

-Kažką Rokai sapnavai,
Skęstu, gelbėkit, šaukei, -
Mama sako, - gal mėnulis,
Apskritas per langą žiūri.

Oi! – sušuko jis apsnūdęs,
Miegu aš, ar jau pabudęs,
Jis ir vėl pravirkt norėjo,
Bet akių pramerkt nespėjo.

O gal tai ne sapno būta,
Bet iškur tada balutė?
Jis pabudęs atsisėdo,
Bet jam verkt jau buvo gėda.