Senelės pasaka

Šįvakar jums, mieli vaikai,
Paseksiu pasaką aš seną,
Kaip karalystėje vienoj
Karalius su šeima gyveno.

Dukrelė jo – nepaprasta –
Labai gabi, protinga buvo,
Ji mėgo jodinėt žirgais,
Ir piešt gėles gražiausias rūmų.

Štai vieną rytą ji nujojo
Prie ežero, kurio vanduo
Lelijų apsupty bangavo,
Dvelkė gaiva – buvo ruduo.

Ji piešė kilimą baltų lelijų
Apšviestą saulės spindulių,
Staiga iš ežero ranka išniro,
Mergaitę čiupo už pečių.

Negrįžo tądien ji į rūmus,
Ieškojo jos tarnai ilgai,
Karalius sielvartan paniro,
Žmona susirgo mirtinai.

Žiema praslinko, pilna skausmo
Laukimo, ašarų karčių,
- Kas mūs princesei atsitiko? -
Visi dejavo, - Kaip graudu!

Ir vieną ankstų šaltą rytą -
Arklių kanopų dundesys -
Prie rūmų pulkas jaunų vyrų
Prijojo – ką jie čia darys?

- Girdėjome apie nelaimę jūsų, -
Sušuko jaunas karžygys, -
- Mes išvaduosime princesę,
Karaliau, lauk, ji greit sugrįš!

Štai, pagaliau viltis nušvito!
Gal atsiras dukrelė jų?
Kad tik sveika, gyva ji būtų –
Atsisakysime visų turtų.

Ir ilgai laukti nereikėjo –
Sugrįžo ji – o, džiaugsmas koks!
Puota didžiausia prasidėjo –
Skambėjo muzika – visi tuoj šoks.

Bet kas gi tas drąsus jaunuolis,
Princesę traukęs iš nagų
Klastingos ežero pabaisos,
Neišsigandęs jos kerų?

Karalius su žmona pradžiugo:
Juk tai geriausio draugo jų
Sūnus jauniausias – karalaitis,
Atvežęs jiems linkėjimų.

Tai štai, kaip kartais susiklosto –
Neprognozuotai, nelauktai:
Vestuvės bus – karalius glosto
Barzdelę savo išdidžiai.

Pamilo jo miela dukrelė
Jaunuolį narsų iš toli,
Palaimino juos karalienė:
- Vaikeliai, būkite sveiki!


- Seku jums pasaką žavingą,
Nors ji ir su laiminga pabaiga,
Bet... tokių pasakų nestinga –
Jos mums – lyg sielos atgaiva.