Stasiulis P. Paklydusi siela

Paklydusi siela

                            Šiąnakt bus vėjas ir lietus.
                            Iš sapno paukščiai atsibus.
                            Suskeldėję aukšti mediniai kryžiai
                                                                        vaikščios
                            po laukus.
                                                                  Janina Degutytė



                                                          I


  Nuo vidudienio pakilusi vėlyvo rudens audra į vakarą dar labiau įsisiautėjo. Vėjas nušlavė paskutinius medžių lapus ir dabar įsismarkavęs siaubia viską, ką sutikdamas kelyje. Puola  šventoriaus šimtametę liepą, kuri įnirtingai mojuodama nuogomis šakomis gina medinę Pušinės parapijos bažnytėlę ir netoli susigūžusią seną kleboniją.
  Lietus iš juodo dangaus be perstojo įkyriai čaižo išmirkusią žemę, sutemoje pilkuojančias bažnytkaimio trobeles; negailestingai veja į pirkias pavėlavusius su namų ruoša žmones, o jų gyvulius į šiltas kūtes.
  Klebonijoje, priešais kūrenamą krosnį, sėdi žilas, susimąstęs kunigas. Jis, jaukiai spragsint ugnelei, pergalvoja praeitą savo gyvenimą ir dabarties rūpesčius, kuriuos reikės patirti atstatant sovietmečiu uždarytą ir labai suniokotą bažnyčią, suremontuoti apleistą kleboniją, buvusią paverstą į kolūkio kontorą. Bene didžiausią jam širdgėlą kelia apleista parapija, kurios žmonės kasdien vis labiau klimsta į girtuoklystės ir tinginystės liūną.
  Prieš jį areštuojant, Pušinės parapija toli už jos ribų garsėjo kaip dorovingų ir susiklausiusių žmonių bendruomenė, o dabar panaši į vilkų nusiaubtą avidę.
- O, kokia buvo parapija, net komunistai pavydėjo klebonui autoriteto žmonių tarpe! - nė pats nepajuto garsiai prašnekęs.
- Ar, klebonas, man ką sakėte? - atsiliepė iš prastosios priemenės Anupras, senas klebono zakristijonas dar procesijų metu patarnavęs jam per pirmąsias jo mišias.
- Ne, ne, Anuprai, nieko aš tau nesakiau, tik pačiam sau netyčia išsprūdo, - nuramino savo bendražygį kunigas.
    Tas Anupras ne tik bažnyčioje  zakristijavo, bet buvo ir klebonijos ūkvedžiu, todėl, kaip amžinas viengungis, klebonijoje turėjo savo kambarį. Maitinosi nors virtuvėje, bet nuo klebonijos stalo. Žinoma, ūkvedžiui, pakol klebonavo Antanas Venskus, nieko netrūko. Po klebono arešto, kleboniją pavertus kolūkio kontora, niekas neišdrįso išmesti laukan seno bažnyčios tarno, kuris patarnaudavo kunigui prie krikšto, sutuoktuvių ar laidotuvių visų kolūkiečių gyvenime. Kad kontoroje nebūtų pašalinio žmogaus, jį padarė kontoros sargu ir valytoju.
  -Oi, turit rūpesčių, klebonėli, daug reikalų. Užsisvajojote! Ar bepajėgsite atlikti, nesusigadinęs sau sveikatos? - bambėjo Anupras, kraudamas prie krosnies atneštas malkas, vis žvilgčiodamas į suvargusį lageriuose kunigą.
- Neniurnėk, Anuprėli, geriems darbams Dievas duos sveikatos, o be rūpesčių neįdomu ir ant svieto būti. Dabar, kai pagalių prinešei, ugnelę pasikurensiu, pasvajosiu vienas. Pats gali eiti ilsėtis. Jei kas atvažiuotų kviesti prie ligonio - pažadinsiu - pažadėjo klebonas.
- Ir važiuotumėte tokią baisią naktį - nusigando Anupras.
- Su Dievu mums nėra baisių naktų, vyruti, - rūsčiai nužvelgė savo padėjėją, atidarė krosnies duriales, pajudino nuodėgalius. - Mes Jo atstovai žemėje, privalome pribūti ten, kur žmogui tikrai baisu mirti be paskutinio patepimo sakramento.
  Lauke vėjas drasko išklerusias langines. Medžių šakos brūžina sienas. Į kaminą protarpiais su šiurpiu kauksmu įsiviję vėjo šuorai, pašokdina krosnyje liepsną ir su dūmais šauna į tamsią padangę.
  Valandėlei lauke pritilus audrai, kunigas Antanas Venskus su malonumu pasineria į jaunystės prisiminimus. Su šiuo bažnytkaimiu nuo kūdikystės surištas jo gyvenimas. Čia jis priėjo prie pirmosios komunijos, tarnavo bažnyčioje klapčiuku. Vėliau, būdamas klieriku, graudino širdis kaimynų mergelėms, supratusioms, kad jos neteko savo tarpe linksmojo ir gerojo Antanėlio... 1940 metais, baigęs seminariją ir įšventintas į kunigus, Pušinės bažnyčioje atlaikė primicijas- pirmąsias mišias, išlikusias visam gyvenimui pašaukimo išsipildymo simboliu ir ištvermės ramsčiu žiaurių represijų kelyje.
  Nors tuo metu Europoje jau vyko karas, ir Lietuvos padangėje dėl politinių įvykių niaukėsi niūri ateitis, į Antano Venckaus primicijas suplaukė gausybė svieto ne tik iš savos, bet ir iš kaimyninių parapijų. Žmonės, lyg ne prieš dorą, džiūgavo, kad turės jauną kunigą iš savo tarpo, kur daugelis pažinojo jo tėvus, kaip dorus ir garbingus vidutiniokus  ūkininkus. Jaunas kunigas labai apsidžiaugė kai, matyt, ne be senojo klebono protekcijos, buvo paskirtas vikaru  į Pušinės parapiją. Čia, būdamas arčiau namų, galėjo padėti dar netekėjusiai seseriai ir motinai tvarkyti ūkį, nes tėvas jau metai gulėjo ant lovos su nepagydoma liga.
  Jaunam kunigui vienas malonumas būdavo praskrieti dviračiu dar vaikystę menančiais keliais.  Pasijusti laisvu paaugliu, kuomet dar niekas neįtarė, kad gali pasikeisti laikai taip, jog savame krašte tapsi belaisviu.
  Gera klajoti brangiuose prisiminimuose iki to laiko, kai dar nebuvo užgesusi viltis, jog tėviškė negali būti sunaikinta. Kas tada priims ir paguos  visus išblaškytuosius po pasaulį.  Net mažas paukštelis iš tokių pavojingų tolių kasmet sugrįžta į savo gimtinę. O žmogui ar gali kas nors pakeisti gimtinę? Ne, ne! Į Tėvynę nebegali sugrįžti tik nelaimingas tremtinys, palaidotas svetimoje žemėje, kai nebėra kam pasirūpinti jo palaikais arba išdavikas, praliejęs savo brolių kraują ir Tėvynę pardavęs už grašius!
  Dabar Antano Venckaus tėviškėje ir pamatų nelikę. Tėvai jau seniai ilsisi Pušinės kapinaitėse. Sesers šeima, paveldėjusi tėviškę, dar nesugrįžusi iš Sibiro, nes  čia jų niekas nelaukia. Tėviškės trobėsius nugriovę, taip vadinami liaudies gynėjai, išsivežiojo kas kur. Matyt, sukūreno ar pragėrė sienojus.
  Prisiminęs klebonas, kad rytoj vėl jam reikės važiuoti į rajono savivaldybę dėl statybinių medžiagų bažnyčios ir klebonijos remontui, nusiminė: lyg ruoštusi vėl susitikti su žiauria praeitimi. Aną kartą būdamas rajone su reikalais, pateko pas vieną valdininką, kuris išvydęs  gyvą kunigą, taip sumišo, kad ilgam žadą prarado. Po kiek laiko atgavęs amą pralemeno:
- Juk, tamsta, berods, buvai ilgam išvykęs?
- Taip, buvau, jūsų ir kitų dėka. Kaip matote, sugrįžau, kad atstatyčiau jūsų sudergtą bažnyčią, sugrąžinčiau į tiesos kelią sukvailintus parapijos žmones!
- Kilnu, kilnu, - prabilo jau visai atkutęs valdininkas lyg pritardamas, lyg pasišaipydamas, nes suprato, kad iš to kunigo pavojus jam negresia. Paskui, kiek palaukęs, pamokamu tonu pasakė:
- O jūsų areštą tuomet sprendė ne apylinkė, kurioje aš tada dirbau, o rajono partijos komitetas ir saugumas, - pasiteisino buvęs aršus Dievo ir kunigų priešas.
-Žinoma, žinoma, bet jūs tam pritarėte, gal ir patarėte, nes man sakėte, kad per daug kišuosi ne į savo reikalus. Aš tą gerai įsidėmėjau ir dabar neklausiu jūsų, kaip vėl patekote į valdžią, kai jūsų partija, atrodo,  uždrausta.
  - Galiu ir neklausiamas atsakyti: dabar yra daug partijų, o mane čia pastatė viena iš valdančiųjų! - pasididžiuodamas atšovė anų ir dabartinių laikų valdininkas. - O tamstai patariu neatsilikti nuo gyvenimo, nebeieškoti vakarykščių priešų.
  Po tokio priėmimo susijaudinęs kunigas Antanas Venckus net pamiršo, ko atėjęs. Skubėdamas išeiti jau tarpduryje nugirdo:
  - Užeikite lygiai po savaitės ir jūsų reikalai bus sutvarkyti: duosime medžiagų ir remontą padaryti padėsime.
  - Tai kad aš nepasakiau, ko man reikia, - nustebo klebonas.
  - Ko jums reikia paraišką pateikė seniūnas. Jis, beje,  yra atsakingas už jūsų reikalus, ne mažiau kaip jūs pats.
  Taigi, rytoj vėl primins jam koks esi mažas prašytojo rolėje ir koks išdidus paskutinis menkysta valdininko rolėje.
                                                  II

- Man pasigirdo, kad lauko duris į priemenę kažkas klebena! - įpuolė pas kleboną persigandęs Anupras.
- Ką? Duris sakai? Tur būt vėjas. Kas tokią naktį eis pas mus, - ramina pats save klebonas, žvelgdmas į neramiai stripinėjantį po kambarį Anuprą.
  O lauke įsišėlęs vėjas drebina visą namą. Pastogėje triukšmas, bildesys tarsi ten piktosios dvasios su katinais pjautusi.
  - Matyt, skersvėjis atplėšė frontono langelį ir dabar ten svaido viską, - spėlioja klebonas, o pats galvoja: „Juk panašią naktį mane areštuotą išvežė. Naktį, kad žmonės nematytų ir paskui spėliotų: gal į mišką išėjo, gal į Ameriką išdūmė? „
  Tuometinė valdžia tarsi pritarė žmonių spėliojimams, o patys tyliai dirbo savo juodą darbą: uždarė bažnyčią, kleboniją pavertė vieša užeiga; kunigo sesers šeimą ištrėmė į Sibirą, o jo tėviškę sulygino su žeme.
  Žmonės stebėdamiesi kraipė galvas nesuprasdami kas įvyko: „Juk ir trėmimai jau pasibaigė, ir miškinių nebegirdėti, o čia iš nakties dingo klebonas!.. „
  Per audros triukšmą lauke tik dun! Dun! Dun!  Jau į gonkų duris nekantrus ir reiklus belsmas.  Kiek palaukus kažkas su įniršiu tik dudunkst! Dudunkst! Net klebonijos langai sužvangėjo, o gal ir gonkų stiklai pažiro!
    - Pasiuto nelabasis! Dar langus išdaužys ir trobą nugriaus! - suriko Anupras ir pasigriebęs žarsteklį metėsi į prieškambarį, o iš ten - į gonkas.


  - Kas ten? Ko nori?! Koks nelabasis tave nešioja tokią naktį! - rėkia Anupras pats daužydamas iš vidaus duris.
  - Atidaryk, kunige klebone Venckau, yra skubus ir svarbus reikalas.
  - Aš ne kunigas ir neatidarysiu! Su reikalais ateik rytoj! Jeigu duris lauši - nušausiu! - nejuokais įsiuto Anupras nė pats nepajutęs, kaip pamelavo turįs ginklą.
  - Palauk palauk, Anuprai! - prišoko klebonas ir durų kobinį blankt į šoną, atidarė į lauką duris.
  Iš tamsos į silpnai apšviestas iš prieškambario gonkas įžengė stambus vyras.
  - Prašau į šviesą! Atsargiau, čia aukštas slenkstis! - kviečia klebonas ateivį į vidų.
  - Žinau, žinau - esu buvęs.
  Nuo jo odinės striukės ir šikšninės kepurės čiurkšlėmis tekėjo vanduo, auliniai batai taip pat žlegsėjo pilni vandens.
    - Sakote buvęs, bet man kaip ir nematytas, - stebisi klebonas.
  - Žinoma, klebonijoje nesu viešėjęs, bet kolūkio kontoroje ne kartą lankiausi.
  - Šit kaip!..
  - O aną Cerberį, - kryptelėjo galvą ateivis Anupro pusėn, - esu gerai įsidėmėjęs. Jis sargaudamas ne kolūkio turtą saugojo, o klebonijos baldus ir bažnyčios rakandus dabojo, sutempęs juos į palėpę virš raštinės.
  -  Aš taip pat tamstą atsimenu! - karingai vartydamas rankoje žarsteklį prisipažino Anupras. - Man liepėte su penkiacolėmis vinimis užkalti bažnyčios duris.
  - Taip, teisingai. Tik abejoju, ar gerai užkalei, jei dabar jos vėl atviros, - pasišaipė svečias pašnairavęs į buvusį sargą.
  - O kodėl jis Cerberis? - stebisi klebonas.
  - Ar aš žinau? Taip jį, atrodo, praminė kolūkiečiai, - susiraukė ateivis, matyt, sunervintas nuo kepurės tekančio už apykaklės vandens. - Jūs geriau turėtumėte žinoti, kad tai peklos šuo, saugantis pragaro vartus.
  Kunigas Venckus tik tik susilaikė garsiai nenusikvatojęs, bet jausdamas neaiškius svečio kėslus surimtėjo ir tik pasiūlė ateiviui:
  - Nusivilkite tuos permirkusius drabužius ir pasidžiaukite. Duosime kai ką persirengimui.
  - Ne ne, tik ne dabar, - sumojavo rankomis ateivis. - Dabar man ne tas rūpi!
  Apsidairęs žengė prie stalo, nusivožęs kepurę, nukratė nuo jos lašus, rankomis
nubraukė striukės skvernus ir, užlindęs užstalėn, įsitaisė tarsi būtų atėjęs į nuosavą kontorą. Neskubėdamas ant stalo pasidėjo sulamdytą kepurę, o šalia jos iš užančio išsitraukęs trinktelėjo naganą.
  - Taip bus ramiau, kai jūsų padėjėjas įnirtingai varto rankose tą savo kačergą, - paaiškino klebonui, pašnairavęs į Anuprą.
  Klebonas prišokęs išplėšė Anuprui iš rankų žarsteklį ir numetė jį prie krosnies į kampą, o pats net drebėdamas iš pikto susijaudinimo pripuolė prie stalo:
  -Tai ką jūs tardymo vėl atėjote naktį daryti, net ir dabar nemetėte savo senų įpročių!  Gal jus atsiuntė tas buvęs komunistas, kuris dabar valdančioje partijoje karaliauja?...
  Čia klebonas susgribo prasitaręs ir staiga nutilo: „O ką, jeigu jie ir dabar visi iš vieno dirba senais metodai“ - nusigando buvęs kalinys, kad vėl nepapuolus į jų nagus.
  - Ką? Koks komunistas, kokiai partijai? - išvertė akis naktinis ateivis.
  - Et, - numojo ranka klebonas. - Turėjau su vienu tokiu nuotykių, bet, manau, tas neturi nieko bendro su jūsų apsilankymu, todėl ir nepasakosiu.
  - Jums tikrai neturi reikšmės, nes savo jau atkentėjote, o mums - komunistams tai gyvybės ir mirties klausimas. Mūsų priesaika yra iki gyvos galvos. Komunistas išdavęs savo partiją yra išdavikas, niekšas, išverstaskūris, kuriam nėra jokio pasiteisinimo nei pasigailėjimo! - net pašoko susijaudinęs ateivis ant kojų ir instinktyviai mestelėjo rankas ginklo link.
  - Bet koks čia mūsų reikalas, juk mes ne partiniai ir nesiruošiame stoti nė į vieną partiją, - suglumo klebonas su zakristijonu.
  - O-o-oi! Atsiprašau! Nervai!.. Šiandien aš turėjau bjaurią dieną, kuri baigėsi mano pralaimėjimu.
  Ateivis aprimęs vėl atsisėdo ant suolo, užmetė kepurę ant ginklo ir kaltai nusišypsojęs paaiškino:
  - Aš pas jus atėjau ne tardyti, o save nuteisti, nes klebonas esi pagrindinis liudytojas ir kaltintojas, be kurio aš negaliu savo likimo nuspręsti.
  - Visokie mane tardė, bet tokių nesutikau, kad patys save kaltintų, - sukluso kunigas. - Gal čia koks naujas psichologinis metodas?
  - Liaukitės, gerbiamasis, tuščiomis kalbomis aš nebeturiu nei laiko nei,  noro! - suirzo keleivis. - Aš esu tas žmogus, kuris daviau komandą sudaryti jums bylą ir pašalinti iš šio krašto. Ar tai normalu, kad žmonės mūsų propagandistus špygomis badė, o patarimų ėjo pasiklausti pas kleboną!
  - Tai čia man lyg ir pagirimas, - nusišypsojo klebonas.
  -Galite galvoti kad taip, bet viešai aš jus pagyriau už kitką. Tada  mane vos nepašalino iš partijos ir pareigų.  Prisimenate laikus, kuomet iš bado stipo kolūkių gyvuliai, žmonės veltui nėjo į darbą. Miškiniai džiūgavo: atėjo galas komunistų valdžiai! Vežėme talkininkus  iš miestų, o vietiniai žmonės girtavo ir šaipėsi: tegu ponai veltui dirba! Mūsų propagandos skyrius iš viso vengė vykti į kaimą dėl to, kad nebeturėjo ko pažadėti žmonėms, o gąsdinimai „apkarpyti“ arus jau buvo išėję iš mados.  Ir štai tokiu beviltišku laiku jūs iš sakyklos trenkėte pamokslą, kad net visas mūsų partijos komitetas iš nustebimo išsižiojo: „Žmonės, eikite dirbti, - raginote kolūkiečius. - Neapleiskite bočių ir tėvų prakaitu ir krauju apšlaistytos žemės! Juk tai jūsų brangiausias turtas, ir duonos jums niekas iš kitur neatveš! Gelbėkite gyvulėlius, kurie badaudami laukia nesulaukia jūsų globos. Jų nešeria, bet ir neskerdžia - laukia pakol patys iš bado nugaiš! Juk tai kankinimas gyvulių, kas Dievo įsakymu draudžiama! Liaukitės varę ir gėrę samagoną, tinginiavę ir paleistuvavę, nes savo blogu pavyzdžiu pražudysite vaikų ateitį. Patys, nustoję Dievo dovanotos gimstant moralės, tapsite slampinėjančiais lavonais - niekam nebereikalingais žmonėmis!.. “
  Mums ta jūsų pamokslą žodis žodin atspausdintą į komitetą pristatė ir garsiai perskaitė viena propagandas skyriaus darbuotoja. Man tas pamokslas taip patiko, kad iš džiaugsmo pašokau ir sušukau: „Štai ką reiškia geras klebonas! Jis dešimt agitatorių atstoja! “
  Rodos, kabinete tuomet buvome kaip ir visi savi, bet žinia apie tai tučtuojau pasiekė centrą, iš kur netrukus buvau iššauktas pasiaiškinimui. Dar didesnė staigmena įvyko, kai sužinojau jog mane svarstys biure.
  - Ačiū jums, kad taip gražiai apibūdinote tą mano pamokslą, bet už ką buvo svarstyti jus, jei pagyrėte mane už gerą darbą?
  - Tas jūsų „geras darbas“ svarstant mane biure vos ne revoliucija virto. Pirmiausia biurui paskelbė sensaciją: partijos komiteto sekretorius pas Pušinės kleboną įsidarbino klapčiuku ir dabar liaupsina jo nuopelnus, statydamas pavyzdžiu komiteto darbuotojams!
  Po tokios įžangos į mane visi sužiūro lyg į beprotį, pabėgusį iš psichiatrinės ligoninės.
  Na ir prasidėjo išstojimai, svarstymai, siūlymai, patarimai, grasinimai ir net pasityčiojimai, tokie, kad gėda net pačiam prisiminti. „Kaip tu, komunistas, nesupranti, kad tas kunigas amerikonų laukia, todėl ir liepia išsaugoti buožių žemę ir iš jų atimtus gyvulius! “ - užriko ant manęs truputį mažesnis viršininkas, bet jo balsas už visų svaresnis. Po visų svarstymų vis tik manęs  neišvarė su „Vilko bilietu“. „ O kunigą reikia pašalinti be triukšmo, kad žmonės galvotų jog jis pats dingo“.
  Tą padaryti biuras pavedė man pačiam, ką aš ir padariau su saugumo pagalba.
    - Bet mane pašalinus nebūtinai reikėjo uždaryti bažnyčią? - papriekaištavo klebonas.
  - Kai smagratį paleidi, sunku jį besustabdyti, o kai dar kiekvienas nuo savęs prideda - saugokis pats nepakliūti po juo, - mįslingai paaiškino buvęs sekretorius.
  Kiek pasimuistęs užstalėje ir apsidairęs aplink tarsi kokią paslaptį, tyliai klebonui pasakė:
  - Jūs ne visai suprantate sąvoką ką reiškia „žmogų pašalinti...
  - Numanau ką turite omenyje. Gal apgailestaujate, kad netiksliai užduotį įvykdėte ir aš, čia vėl sugrįžęs, kai kam esu nepageidaujamas.
  -  Teisingai supratote, tik labiausiai nepageidautinu likau aš, o ne jūs, kuris perėjęs lagerių galgotą, likote nepalūžęs ir dabar vėl atstatinėjate tai, ką mes tarėmės amžiams sunaikinę.
  - Mano toks pašaukimas šioje žemėje.  Dievas man padėjo išlikti.
  - Gaila, kad mūsų skirtingi įstatymai. Jūsų Kristus daug kartų atleidžia žmonėms ir jie vėl tą patį daro, o mūsų žuvusiųjų komunistų kraujas krinta ant išdavikų galvų ir jiems atleidimo negali būti!
  Vakar aš šoviau į išdaviką, privertusį mane kadaise su jumis taip pasielgti, o dabar priėmusio Judo priesaiką ir tapusio milijonieriumi.
  - Jūs žmogų nušovėte?! - persigando klebonas su Anupru.
  - Nenušoviau. Kažkas iš užpakalio mano ranką numušė ir kulka nuėjo pro šalį.
  Kai apsidairiau, iš kabineto visi buvo dingę, o išdavikas, tupėdamas po stalu, įnirtingai spaudinėjo mygtukus. Bet niekas, matyt, jam neskubėjo į pagalbą. Man irgi praėjo noras šauti į bailį, gal jau pasmirdusį iš baimės! Paskui, supratęs, kad man nebėra ko delsti, moviau laukan gerai man žinomais atsarginiais išėjimais.
  - Tai kas dabar jums bus? - susirūpino klebonas. - Gal tas jūsų „išdavikas“, vengdamas spaudos dėmesio, viską nutylės?
  - Kas man bus? - paklausė pats savęs svečias. - Išbėgdamas girdėjau iš pastalės klyksmą: „Kas tą beprotį įleido į priimamąjį! „ Oi, su kokiu malonumu jie uždarytų mane į bepročių namus su grotuotais langais! Bet aš ten nenoriu!
  - O kur jūsų šeima, vaikai, gimtinė? - uždavė klebonas daugybę klausimų, supratęs, kad žmogui tokioje būsenoje tik artimieji gali padėti:
  - Nėra. Nieko nėra. Aš dabar lyg nuo rujos atsilikęs sužeistas žvėris, pasmerktas vienišas stipti kur po egle. Mano gimtinė netoli nuo čia, bet ji buvo ant svetimos žemės. Tėvą sušaudė baltaraiščiai pirmosiomis karo dienomis už tai, kad jis buvo gavęs žemės ir dalyvavo kitiems ją dalinant. Buožių sūneliai negalėjo jam atleisti, kad aš, vienintelis jo sūnus, buvau įstojęs į komjaunimą ir su frontu pasitraukiau iš Lietuvos.
  Sugrįžęs po karo į Lietuvą sužinojau, kad motina likusi viena mirė iš sielvarto visų apleista tarp priešiškai nusiteikusių kaimynų.
  - O paties šeima? - nekantrauja klebonas.
  - Mano žmona, pakol buvau tarnyboje, puikiai sugebėjo naudotis savo padėtimi, o kai viskas griuvo ir aš neprisigrobiau turtų, mane išvadino nevykėliu, išvažiavo į Rusiją, iš kur buvau ją parsivežęs „Tavo bendradarbiai, pasikeitus santvarkai, ne tik žmonas viskuo aprūpino, bet ir meilužes padarė milionierėmis“, - rėžė man į akis teisybę, kurios aš nesugebėjau nuneigti.
  - O žinote, atleiskite man, jūsų žmona visiškai teisi, - pareiškė klebonas. - Kam taip aklai ginate tą savo komunistinę moralę, jei puikiai žinote, kad Antras pasaulinis karas įvyko ne dėl kokių tai įdėjinių nesutarimų, o grynai  dėl fašizmo ir komunizmo diktatorių išlikimo. Jiedu žinojo, kad pralaimėjus karą vienam iš jų bus galas!
  - Bet juk į karą buvo įtraukta daug pasaulio tautų, - nenori nusileisti buvęs sekretorius tokiam jo idėjų sumenkinimui.
  - Buvo, žinoma, buvo, bet kiti karo dalyviai tai lyg epizodiniai veikėjai dideliame spektaklyje. O kur jūsų vaikai? - nori klebonas atitraukti pašnekovą nuo beprasmiškų  kalbų apie karą.
  - Turiu sūnų, kuris aukšto rango karininku tarnauja Rusijos armijoje ir yra didelis patrijotas savo tikrosios, o ne „popierinės“ tėvynės, kokia, jo žodžiais buvusi tarybiniais laikais.
  - Tai jis Rusijos pilietis?
  -Taip, jis ten užaugo, ten mokslus ėjo ir jo auklėjimu rūpinosi žmonos tėvai.
  -Tai ką, jis tarybiniais laikais nebuvo partiniu?
  - Buvo, žinoma, buvo, Juk be to nebūtų karininku tapęs.
  - Tai, pagal jus išeina, kad ir jis dabar išdavikas? - prispyrė klebonas savo pašnekovą prisipažinti klydusiu dėl komunistinės moralės principų nepažeidžiamumo.
  - Na, žinote, jūs besąs gana klastingas tardytojas!.. Ne be reikalo perėjote lagerių mokyklas, ne be reikalo... - negali nurimti dabar jau ir šeimos atstumtas žmogus.
  - Atsiprašau, kad užgavau jus pasiteiravęs apie šeimą, bet juk aš nieko blogo nepagalvojau!...
  - Neatsiprašinėkite ir nesiteisinkite - pataikėte kaip pirštu į akį! Jeigu Rusija nebijo buvusių ir esamų komunistų, tai ko mums pergyventi kai išverstaskūriai sulindo į kitas partijas kaip blakės į sienos plyšius ir iš ten daro politiką, - piktai ddėbtelėjęs į kleboną pasišaipė: - Dabar, tikriausiai, sugrįš į rojų ir ištremtieji angelai, ir ten vėl viskas bus kaip buvę
  - Angelai su velniais niekad nesusitaikys, - pasipiktino klebonas.
  - Angelai - maištininkai su angelais - pataikūnais, - pataisė keleivis. – O ragus, uodegas ir kanopas jūs kunigai prilipdėte jiems, kad vaikus ir davatkas gąsdintų...  Bet dabar man visai kas kita rūpi, nes reikalai klostosi mano nenaudai; o aš čia - beprotis - su vėjo malūnais kariauju, - numojo pakeleivis ranka kildamas iš užstalės.

                                                              III
  Paryčiui audra aprimo, o prašvitus ir vėjas visai nutilo. Lietaus nuskalauto dangaus rytinėje pusėje paraudo žara - greitai virš pajuodusių miestelio stogų ir rudeninė saulė pasirodys.
  Po rytinių pamaldų sugrįžę klebonijos kunigas Antanas Venckus su zakristijonu Anupru stebisi, kad dar nieks pusryčių neparuošė.
  -Kur ta mūsų šeimininkė užtruko? -nerimsta Anupras.
  Jis ne tik zakristijonas, bet ir klebonijos ūkvedys, atsakingas už ūkio reikalus ir bendrą tvarką.
  - Jeigu Anelė greit nepasirodys, aš pats pasiruošiu  pusryčius, o klebonas, gerai ją pabarkite, kad kitą sykį nevėluotų.
  -Ka tu, Anuprai! Juk ji gana pareiginga mergina, labai stropiai atlieka savo pareigas, - užtaria ją klebonas. ¬– O tokią neramią naktį gal ir jai kas nors nutiko.
    Anelė - ateinanti tarnaitė laikinai einanti šeimininkės pareigas. Kai suremontuos kleboniją, atsikraustys  tikroji šeimininkė, o Anelė liks tik tarnaite.
    -Man dingnojasi, kad mūsų naktinis svečias išėjo kažkoks nuliūdęs, kažkoks pasimetęs tarsi mes būtume kuo nors jį nuskriaudę, - pergyvena klebonas. - Gal jis supyko, kad mes taip nesvetingai jį priėmėm.
  -Dėl ko jis turėtų pykti ant mūsų? Juk liepėm persirengti, siūlėm pabūti pas mus, - trauko pečiais Anupras. - Mačiau, kad jam labiausiai užgavo širdį, kai paklausėte apie jo sūnų.
  - Va, kur aš neperpratau jo būsenos, - apgailestavo klebonas. - Atėjo žmogus lyg užuojautos ieškodamas, lyg atgailaudmas, o mes jo nesupratome.
  - Kokia ten jo atgaila, jei jis labai atžagariai su mumis elgėsi! - piktinosi Anupras.
  -Kažin kaip ir kitas elgtusi jo padėtyje, - nenusileidžia klebonas.
  Tuo tarpu po neramios bemiegės nakties išaušo nauja diena su savo rūpesčiais ir naujomis viltimis.
  Klebonas Antanas Venskus prisiminė, jog šiandien paskirtoji diena susitikti rajone dėl statybinių medžiagų su tuo iš praeities valdininku. Kleboną nusmelkė  lyg gręžiamo danties jausmas. „Vėl teks patirti, koks esi mažas prašytojas, ir koks išdidus paskutinis menkysta, turįs ant tavęs valią... “ Guodėsi kad daro tai dėl parapijiečių.
  Anupras, nesulaukęs šeimininkės, jau ir pusryčius atnešė klebonui ant stalo, o pats ruošėsi eiti prie kitų darbų, kai Anelė visa suplukusi, apsiverkusi įpuolė į kleboniją.
- Dovanok man, klebonėli, už pavėlavimą, aš nenorėjau, bet mane kartu su kitais keleiviais sulaikė autobusų stotyje kaip liudininkę, nepaleido pakol inspektorius neapklausė visų sulaikytųjų.
- Ką? – pašoko klebonas – Kas atsitiko?
- Ten žmogus nusišovė, o mus užrašė liudininkais, - proverksmiais teisinosi Anelė.
- Žmogus nusišovė?! – čiupo už peties Anelei klebonas. – Ar pati matei?
- Mačiau, prie manęs ir šovėsi.
- Prie tavęs? Tai ką tu šalia stovėjai? – prišoko ir Anupras.
- Ne, truputį tolėliau, kartu su kitais žmonėmis, laukiančiais autobuso.
- Kaip tas žmogus atrodė, kaip apsirengęs buvo? – purto klebonas Anelės petį.
- Kaip atrodė? Apsirengęs kaip? – pati sau kartojo Anelė persigandusi tokio klebono susijaudinimo, ir Anupro lakstančio po kambarį vis kartojančio: „tai jis, tai jis! “
- Taip taip! Kaip apsirengęs? – šaukė klebonas, prisikišęs išgąsdintai merginai prie veido.
- Apsirengęs buvo gelsva odine striuke, su žalsvom kariškom kelnėm ir auliniais batais, - jau kiek atsipeikėjusi išvardijo Anelė.
      Tai išgirdęs klebonas lyg žaibo trenktas atšoko nuo Anelės ir griebėsi sau už širdies.
- Viešpatie, atleisk paklydusiai sielai ir nušviesk jai kelią į atgailos skaistyklą! – klebonas susijaudinęs drebančia ranka peržegnojo langą į autobusų stoties pusę.
  Anupras, nusigręžęs į kampą, taip pat pamakalavo ties kakta ranka:
- Tik šito iš jo ir galima buvo laukti! Jis man visada atrodė kažkoks keistas žmogus, - palingavo galvą Anupras, prisiminęs, kaip tas žmogus liepė palikti jį gyventi  kontoroje ir nedraudė ant aukšto slėpti bažnyčios turto. – Geras buvo žmogus.
- Bedievio likimas, - atsiduso klebonas, o pats pagalvojo: „ Juk tas žmogus, pats to nesuvokdamas, bandė atlikti priešmirtinę išpažintį. Neprašė jis išrišimo, o bausmę jis pats sau žiaurią užsidėjo! “