Šaknys

Ne medis, ne krūmas šakom apsikrovęs,
Šaknis įauginęs į kietąjį molį,
Tos skaidrios ir veržlios gyvenimo srovės –
Iš tūkstančio metų, iš spengiančių tolių.

Mes siurbiam tas sultis per šaknį ilgiausią
Iš to, kas išnyko prieš tūkstančius metų.
Juk mūsų čia niekas ir nieko neklausė,
Tik einam į tolį kelių nesupratę

Ir tas, kas širdy, kas prie šono prišlijo –
Tik menkos dulkelės buvimo to ilgo –
Nuo Rojaus ir Dievo šviesios karalijos,
Lig šitos sekundės, kur gyvastis dilgsi.

Ir šaknys tos kietos į protą, į širdį –
Ir traukia kiekvieną prie įpročio keisto –
Mes jojo nematėm, mes jojo negirdim,
Bet būti be šito mum žemėj neleista.

Vyniojasi gijos gyvųjų pasauliais –
Kieme ir šiukšlyne, ir sostuos kilmingų –
Augina motulės čiurlionišką Šaulį,
Ir tą, kur nemiręs į žemę jau sminga.

Ir ne, ne motulės kaltė, kad vaikelis
Nuėjo išgerti, draugų susiradęs –
Išėjo besielis – be jausmo, be valios,
Prie jo nepriaugo viltingasis Credo.

Tik motinų širdys jau pervertos skausmo –
Kitų išmintingi – į mokslus, į šviesą,
O josios vaikeliai nei eina, nei klauso,
Ir sėdi sulinkę dar ranką ištiesę.

Likimas maitina versmėm stebuklingom,
Likimas paglosto ir pakaria žmogų –
Kaip sėkla nukritus į žemę derlingą,
Pakyla į saulę ir gėris, ir blogis.