Vienas kūrinys ketvirtas - Ateina kiemsargis

Ateina kiemsargis, nusisega sušalusįjį savo veidą,
Pavargęs šypsosi skaudus, koks niekada nebuvo, –
Neleis sau būti šiam pasaulyje, nes bijo
Įsileist į sapną gyvenimiškąji, dovanotą Dievo – Dievą
Ir tapti Juo - tuo paprastu, pažeidžiamu žmogum.

Nudilo žvaigždės – jau pavasaris ateina,
Iki rugpjūčio dils, žvaigždės ir sielos.
Kiekviena varna, man šiuo metu yra stebuklas mielas,
Ir kiekvienai kaip dovaną save aš suprantu.

Nudilo žvaigždės ir ritmingi rimai,
Paliko batai basmirčia per ledą čiuožiantys, –
Basomis kojomis liečiu kelių suklypusįjį veidą,
Lyg liesčiau mylimą ar net kelis nes nemylėti – neįmanoma.

Ateina kiemsargis ir amžina vėl viskas pasirodo,
Kada gatve nulyta lapai tai į kairę, dešinę.
Pabūkim kiemsargiais šiandien kiekvienas, palikę mantijas
Ir prisisegę širdį esančio šalia ant nuogo kūno.