Katinas tingi

Mano katinas baisiai aptingo,
Per dienas tik ant pečiaus teguli,
Retkarčiais nutipena prie lango,
Į dailes katytes pasižiūri.

- Na, senuk, kiek gali čia gulėti?
Laikas kailį lauke pravėdinti.
- Kad šilčiau už šį pečių nerasiu, -
Sako katinas. Apsuka vingį.

Strykt – ir vėl jis ant pečiaus – veltėdis,
Savo kaulus patiesia ir džiaugias,
Švelniai lyžteli sau letenėlę
Ir burnelę po to nusiprausia.

Na, ir ką čia, žmogau, padarysi,
Ta senatvė aplanko kiekvieną,
Nepabėgsi nuo jos, nepaspruksi,
Ir gyvent su ja tenka kas dieną.

Būt lengviau, jei ligų ji nekviestų,
Nežalotų, nenaikintų kūno,
Neribotų nei galių, nei norų,
Na, ir džiaugtis dažniau pasikviestų.

- Na, rainasai, jau sapną sapnuoji?
Jaunas gal tam sapne sau ulioji?
Tai gerai, kad nors sapnas pakviečia
Į jaunystę..., nors ji - širdy šviečia.:)