S E R G E J U S
- Laba diena. Čia aš, Dalia.
- Sveika. Jaučiu tave, nerimstančią.
- Esu kupina dėkingumo tau ir gyvenimui, suvedusiam mus.
- Taip turėjo būti. Sutikau nemažai žmonių, bet nedaugelis buvo ištroškę žinių.
- Žinai, susipažinau su, kaip apibūdino, toli pažengusiu mokiniu ar net mokytoju. O jis įvertino mane kaip išpaikintą poniutę, norinčią pasipuikuoti prieš drauges prie kavos puodelio. Jutau panieką, beveik fizinį smūgį. Išėjau verkdama.
- Be reikalo. Susidūrėte du, neišsprendę savų problemų. Jis – nenugalėjęs išdidumo.
- Kas manyje ne taip?
- Tavęs neturi žeisti aplinkiniai – tai jų problemos. Įsisąmonink. Jei skaudini kitą, blogis, apėjęs didžiulį ratą, pritraukęs prie savęs panašius jausmus, visada, pabrėžiu, visada, sustiprėjęs grįžta atgal.
- Tu mane išpaikinai. Į susitikimą kaip ant sparnų skridau - tikėjausi sutikti dar vieną „Sergejų“. Tu nesityčiojai, o juk buvau tokia neišprususi. Aiškinai man pažodžiui „Bhagavad Gitą“. Be tavęs nebūčiau supratusi.
- Didžiausia laimė sutikti imlų protą. Turbūt vėliau pati pajutai norą pasidalinti žiniomis?
- Taip. Tuomet buvo sunku gauti Vakarų ir Rytų filosofinės ir religinės literatūros. Ką nors pasiskolinus, atsišviesdavau. Kai Saugumas pradėjo domėtis mano veikla, perrašinėdavau. Troškau duoti skaityti kitiems, bet mažai kas domėjosi. Liūdna.
- Neliūdėk. Kartais vienas kitas žodis išaugina gražius daigus. Žmogus, susidūręs su, rodos, nepakeliamais išbandymais, klausia: “Kodėl? “ Tai pirmas žingsnis į augimą. Negali žinoti, ką esi paveikus.
- Atgalinio ryšio nesulaukiau.
- Nori atpildo?
- Mažytis toks jausmelis yra, bet ne svarbiausias. Aš susikūriau žmonijos gyvenimo vaizdinį. Giminystė – tai genų perdavimas iš kartos į kartą horizontalia kryptimi, o dvasinis tobulėjimas – vertikale. Įsivaizduoju tave aukščiau savęs, padavusį man ranką. Aš, nuleidusi kitą ranką, ieškau ieškau, o niekas jos nesiekia. Stoviu ant apatinio laiptelio?
- Kam tu taip. Ne visiems duoti mokiniai. Apie tai jau kalbėjau. Tu minėjai Saugumą. Ar dėl mano atvežtos literatūros turėjai nemalonumų?
- Ilgas pasakojimas.
- Niekur neskubu.
- Dabar išleista“ Bhagavad Gita“ su komentarais – storiausia knyga. O tu atvežei be komentarų, iš viso keli puslapiai. Paprašiau, kad atšviestų „Era“. Tai tokia didžiulė žibalinė mašina, atsimeni?
- Taip, atsimenu.
- Janina atšvietė man ir sau. „Ogi, - sako - nieko nesupratau ir įsikišau į stalčių“. Visus dauginimo aparatus Saugumas prižiūrėdavo, kad nebūtų dauginama draudžiama literatūra ir atsišaukimai. Taigi, padarė saugumiečiai kratą ir rado „Bhagavad Gitą“. Janina turėjo pasakyti, kas atnešė. Saugumiečiai liepė direktoriui Vytautui Šlekoniui Janiną atleisti iš darbo, o iš manęs pareikalauti pasiaiškinimo. Jie mat kaupė mano vyro prasižengimų dosje. Aš parašiau, kad nesuprantu, kaip kūrinys, radęsis prieš 3-4 tūkstančius metų, gali pakenkti tarybų valdžiai, o už popierių ir žibalą pasižadėjau sumokėti. Jei būčiau žinojusi, kad tuo metu Kaune suiminėjo krišnaitus, nebūčiau buvusi tokia drąsi. O Janinai direktorius pareiškė „žiaurią“ pastabą: “Tokius popierius turi neštis namo, nelaikyti stalčiuose, žinai apie kratas“.
- Tik vienas atvejis?
- Po to dar daug literatūros padauginom. Vėl pričiupo atšvietus Šv. Tomo evangeliją. Evangeliją, išspausdintą žurnale „Sovremenik“, atvežei kitais metais. Nujaučiu, kas paskundė Saugumui. Janiną tardė iki 23 valandos. Grįžusi į namus paskambino, kad ruoščiausi. Betgi, žinai, tai jokia religinė propaganda, nes ši evangelija Katalikų Bažnyčios nepripažįstama. Yra net posakis, paleistas į pasaulį: “Neviernas Tamošius“. Praėjo nemažai laiko, kol saugumiečiai nutarė, kad prieš Egidijų susikaupė pakankamai medžiagos, pridedant dar du punktus, susijusius su manimi, žmona: pirma, abu tėvai buvę politiniai kaliniai, antra, užsiima religine propaganda. Pasikvietė jį pirmoji Plungės rajono Komunistų Partijos Komiteto sekretorė pasiaiškinti dėl evangelijos. Kodėl ne mane? Per tą laiką lietuvių kalba buvo išleista „Filosofijos istorijos chrestomatija“, kurioje spausdinama ir „Švento Tomo evangelija“. Egidijus šiek tiek pašaipiai paklausė, argi sekretorė neskaičiusi. Sekretorė patvirtino skaičiusi, bet liepė atnešti tą knygą.
- Tuo ir baigėsi?
- Tas epizodas – taip, bet „tampė“ iki pat nepriklausomybės. Tuo laiku Sąjūdžio atstovai kilo į šventą karą prieš komunistinius direktorius.
- Ir vėl?
- Kai neįtikom anam Saugumui, buvo sunku, bet didžiavomės nebūdami jų draugais. Persekiojant saviems – širdį skaudėjo dvigubai.
- Ar vis dar skaudu dėl praeities?
- Nebeliūdžiu, nes praeitį išmokei įvertinti kaip pamoką. Įtakojama Tavo filosofijos supratau ir atleidau tėvams, užgeso manyje degęs kerštas visiems rusams.
- Ar tikrai išsivadavai? Atsimenu, kaip šlykštėjaisi ankstyvąja N. Rericho kūryba, kurioje ryšku rusų liaudies menas, papročiai. Tada supratau, kokią naštą nešioji.
- Norėjau žudyti. Mintyse tai ir dariau. Kas blogiau?
- Nesvarstyk ir negrįžk prie tų minčių.
- Iš kalbos išėjo. Esu laisva nuo neapykantos ir keršto. Su džiaugsmu prisimenu mūsų vasaras prie Platelių ežero.
- Platelių ežero apylinkės turi stiprią magišką galią. Prie savęs sukviečia įdomius žmones, menininkus. Vakarais žiūrint į besileidžiančią saulę arba naktį po ryškiomis žvaigždėmis neįmanomas banalus pašnekesys. Mintys savaime kyla dievop.
- Pasijutau gamtos, žemės, visatos dalimi.
- Perėję mineralų, augalų, gyvūnų lygius tapom žmonėmis. Ženkim toliau.
- Prieš akis - begalybė...