Mergaitė balta suknele

MERGAITĖ BALTA SUKNELE

Mėlyna šviesa. Palei kojas sruvena šaltas vėjas ir kutena mano pėdas. Šalia ilsisi viskio stiklinė. Ledas lėtai tirpsta ir glotniai maišosi su gėrimu. Asimiliacija. Kantriai vykdoma ledo aneksija. Cigaretė ramiai smilksta, nepalikdama pėdų. Tarsi jos net nebūtų buvę. Ji virsta dūmais, kurie tingiai kyla į viršų, apšviesti mėlynosios šviesos ir nestabdomi vėjo. Jis slenka palei mano pėdas. Toliau nesiplečia. Mažas ego. Mažos ambicijos. Jis niekada netaps audra. Geležies dulkės pamažu sustingsta. Jos kausto mano rankas. Mano delnai įkalinti mano plaukuose. Kas aš?
Viens, du, trys. Trys ketvirtinės. Netobulumo paradas drebina ausų būgnelius. Viens, du, trys. Kambaryje vyksta kaukių balius. Viena kaukė šen, antra ten. Šešta kaukė Vienoje. Viens, du, trys.
Galvoje dūzgia bitės. Rankose kraujas. Lašas. Jis plečiasi, kraujo bala didėja. Aš užlipu ant keturkojės kėdės, padabintos atsilupusiais dažais. Kraujas kyla. Kyla. Potvynis cemento karste. Mano kambaryje yra langas. Jį dengia baltos užuolaidos. Viens, du, trys. Kas aš?
Įsivaizduoju, kaip dykumoje, vėjo nešamas, slenka smėlis. Jis formuoja milžiniškas kopas. Atskiros smėlio dalelės skrieja kaip viena didelė armija, užimanti kokį nors miestą. Dykumoje matau oazę. Joje kaupiasi skaidrus vanduo, o aplink auga žalios palmės. Čia ramu. Norėčiau čia likti visą gyvenimą, kur neegzistuoja dabartinio pasaulio tvarka. Tik staiga - peilis į nugarą! Dūris! Staigus ir nesustabdomas. Viskas baigta. Dykumos nebėra. Esu aš. Mėlynoje šviesoje, o aplink mane kraujas. Esu aš. Kas aš?
- Nebūk kvailas... - šnabžda jis. - Tu nekaltas. To reikėjo.
Aš tyliu. Nenoriu su juo kalbėtis, o jis vis lenda man į akis. Neiškrapštomas parazitas. Jis toliau kalba; jo žodžiai praveria mano odą ir palenda po ja:
- Nurimk. - ragina jis. - Tu nepadarei nieko blogo.
- Po velnių, aš mačiau jo žvilgsnį! Aš mačiau tas tuščias akis. Jos buvo negyvos!
- Ššš... - jis mane nutildo. - Jis to nusipelnė.
- Ar žinojai, kad jis turėjo dukrą? Mažą mergaitę. Jai kokie penkeri...
Aš atgniaužiu vieną ranką. Joje tūno suglamžyta nuotrauka. Jis paima tą nuotrauką ir nužvelgia mažosios mergaitės šypseną joje. It uola stūkso tyla. Bijau jos. Ji niekada nežada nieko gero. Tyla buvo jo balse.
- Ji graži. - pirmąkart matau jį besišypsantį. Jis padega nuotrauką.
- Ką tu darai?! - mano balsas nuaidi kaip čaižus beoris klyksmas.
- Kaip tavo asmeninis psichologas, rekomenduoju tau nebegalvoti apie mergaitę. - jis kalba labai ramiai. Tarsi niekas nebūtų pasikeitę nuo pat pasaulio atsiradimo. Lyg karai ir mirtys niekada nebūtų palietę švelnaus žolės kilimo, o vandenys tekėtų nematę nė vienos tragedijos.
- Aš negaliu. Aš prisimenu jo veidą.
Jo balsas pasikeičia. Matau tai, jam nespėjus prabilti. Vulkanas išsiveržia, sudaužydamas stiklinę su viskiu į šaltąją kambario sieną:
- Užteks! - aš sudrebu. - Jis pats to prisiprašė! Dabar klausyk manęs, jeigu nenori pats atsidurti jo vietoje, įkyrus šunsnuki!
Neatsakau. Tylėti. Man reikia tylėti. Galvoje skamba: viens, du, trys. Aš noriu nuvykti į kaukių balių Vienoje. Jis tęsia:
- Aš tau kartoju, jis pats dėl visko kaltas. Arba tu, arba jis. Džiunglių taisyklės. Jos vis dar galioja. Žmonės patys yra žvėrys, mes tik apsimetame, kad esame kitokie.
- Kaip kaukių baliuje Vienoje? - paklausiu.
- Ką? - jis sutrinka. Tačiau greitai suvokia mano klausimą. Jis nesveikas, užtat nuovokus. - Taip. Kaip Vienoje. Mes - tokie patys žvėrys, kokie buvome prieš tūkstančius metų. Niekas nepasikeitė. Žvėries pradą dabar gudriai maskuoja technologijos. Tai tik sušiktas šydas! Tu esi žvėris, jis taip pat buvo žvėris. Tu laimėjai. Arba tu, arba jis...
Jis pasilenkia arčiau manęs ir įsmeigia savo žvilgsnį į mano akis. Man baisiai nejauku, bet niekaip negaliu pasitraukti. Viens, du, trys. Kas aš?
Jis sako, kad mes žvėrys. Bet aš vis vien jaučiuosi blogai. Gal žvėrys irgi jaučiasi blogai? Gal juos graužia sąžinė? O gal jiems neberūpi? Juk jie - tik žvėrys...
Kodėl jis turėjo mane užpulti? Kodėl? Aš to nenorėjau. Jis pats. Taip, žinoma. Pats... Jis pats mane užpuolė.
- Jis pats mane užpuolė. - ištariu pakėlęs akis.
- Taip. - atsako jis su pasimėgavimu.
- Jis dėl visko kaltas! Tik jis!
Baltos užuolaidos pakyla. Vėjo ambicijos vis auga.
- Taip! - rėkia jis dar džiaugsmingiau.
- Aš laisvas! - nutylu. Prakeikimas, ir vėl tyla. Užuolaidos elegantiškai nusileidžia. Vėjas kutena mano pėdas. Jis stovi, rūko. Aš nemoku kvepuoti. Tuoj uždusiu, smaugiamas dūrio. Mirtino dūrio. Peiliu. Vienos kaukių baliuje nėra smurto. Aš noriu ten pabūti. Turėčiau blizgantį kostiumą - auksinį arba raudoną. Turėčiau kaukę, ji dengtų mano veidą ir aš būčiau lėlė.
- Bet jo mergaitė... - sušnabždu. Jis trenkia delnu į mano skruostą.
- Sakiau negalvoti apie mergaitę! - jis pyksta. Aš tai žinau. Jis piktas. Arba jis, arba jo siela. Jis pyksta, nes pasirinko save.
- Bet jis tik dėl jos. Jis norėjai jai gero. Dabar ji viena. - aš... Kas aš?
- Kiekvienu nepasirūpinsi. Turi galvoti apie save! Arba tu, arba jis. Kartok tai. - pauzė. - Nagi, pakartok tai!
- Ne... Negaliu. Tarp mūsų yra ji.
- Jos nėra! - jis įtūžo.
- Ji... Aš. Likau tik aš.
- Taigi du už vieno kainą, po velnių! - pratrūksta jis. - Sveikinu! Pone, jūs pataikėte apsilankyti pas mus, kaip tik tinkamą dieną. Šiandien vyksta akcija „Du zuikiai, vienu šūviu! “, pasiplokite pats sau, kol neištraukiau jūsų liežuvio jums per subinę!
Jis trenkia kumščiu į sieną. Manęs neliečia. Aš bijau, kad palies. Todėl nejudu. Jis nesveikas. Bet jis tai žino. O kas aš?
- Aš nepaliksiu šios vietos. Nebijok. Manęs neras. - bandau jį nuraminti.
- Tu per skystas! Tu esi sentimentali žiurkė. Tave ras, nes visas žiurkes randa. Tu išlįsi iš savo urvo tik užuodęs gabalėlį sūrio. Aš galiu tai garantuoti. - matau. Jis taip pat bijo. Todėl ir neliečia. Mes abu bijom vienas kito.
- Ne. Manęs neras. O gal aš tik nusižudysiu... - mąstau garsiai.
- Ach, taip! Tu prakeiktas šilto kraujo impotentas! Aš visai užmiršau! Likimas pasirinko jį, nes tu to nenorėjai. O dabar tu ketini nusekti paskui?!
- Gal tai buvo padėtis be išeities... Gal tai buvo mano mirties diena... - atsakau jam kantriai nuleidęs galvą.
Rašalu parašyta. Krauju ptvirtinta. Aš negaliu to pakeisti. Aš klausiu. Rašalu parašyta. Gyvenimas tai užrašė. Krauju patvirtinta. Mirtis. Viens, du, trys. Kur nors Vienoje žmogus eina viens, du, trys.
- Filosofe tu prakeiktas! Nutilk! Prašau, užsičiaupk, nes kitaip sugrūsiu savo kumštį į tavo kakarynę, iškelsiu aukštai į viršų ir smogsiu taip, kad naktimis klausydamas „Mėnesienos sonatos“, galėsiu matyti tavo kiaurą subinę ant tos pačios sumautos mėnesienos!
- Mergaitė. Aš girdžiu, kaip ji verkia. Aš jaučiu jos skausmą. Ji irgi mirė. Aš žinau. - pasakau jam.
Jo akyse mirga pyktis. Degantis, žvėriškas, ledo šaltumo įsiūtis. Jis tuoj mane puls. Aš spėju suskaičiuoti viens, du, trys ir jis šoka į priekį. Susigūžiu. Užiminta kirmelė raitosi, tai protinga, taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą - Nyčė, net jis siūlė raitytis. Didysis nihilistas. Net jis raitosi. Jo ūsai nesiraitė. Todėl jis nusprendė pats raitytis. Aš užsimerkiu. Jo smūgis bus stirpus. Ar mergaitė jautė tą patį? Mergaitė. Aš ją užpuoliau. Aš nusipelniau. Jis jau labai arti. Aš laukiu to smūgio. Dieve, suteik jam jėgų. Aš noriu pajusti tą skausmą. Mergaitė jį jautė. Tai mažų mažiausia sąžininga. Jis sustoja.
- Kodėl tu sustojai? - nustembu. - Trenk man! Prašau, tvok man iš visų jėgų! - jaučiu isteriją savo balse, jaučiu, kaip kaupiasi ašaros.
- Nenoriu. - atsako jis. Jis psichopatas. Jam tai patinka. Dešimt adatų lėtai slenka po mano nagais, įsisiurbia į odą ir pakelia nagus. Veriantis skausmas. Viens, du, trys. Turėdamas kaukę, nejausčiau adatų. Vienoje.
- Kodėl tu negali manęs užmušti? Kodėl?! Po velnių, prašau, nužudyk mane... - pravirkstu. Delnai ir vėl liečia plaukus.
- Ar tu nori numirti? - jis tyli, laukia mano atsakymo.
Aš jo neturiu. Aš neturiu atsakymo. Aš noriu, kad kažkas kitas nuspręstų už mane. Man nerūpi. Aš galiu gyventi, aš galiu numirti. Šiuo metu tai prakeikti ekvivalentai. Aš mačiau mirtį. Mačiau, kaip ji atrodo ir ji atrodė tokia bereikšmė. O mergaitės akys buvo gyvos...
Jos buvo gyvos. Dieve, kaip norėčiau, kad ji būtų šalia ir aš galėčiau ją apkabinti. Atsiprašau, aš nenorėjau, aš neturėjau pasirinkimo. Tavo tėvas, jis mane užpuolė, aš nežinojau, kad tu esi. Jeigu tik būčiau žinojęs...
- Būtum leidęs jam tave nužudyt? - prabilo jis.
- Kaip suprast?
- Jeigu būtum žinojęs. Ar būtum leidęs jam tave nužudyt? - pakartojo.
- Kodėl to klausi? - aš nustėrau, kojų galūnės nušalo, mane suparalyžavo.
- Juk pats jai sakei, jeigu tik būtum žinojęs. Ar aš ne taip išgirdau? - jis niekinamai nusijuokė.
Aš neatsakiau. Tylėjau. Bijojau net mąstyti. Jis žino, jis jaučia ar girdi visas mano mintis. Kodėl? Jis nesveikas.
- Tu neatsakai į mano klausimą, - piktdžiugiškai ištarė jis.
Atsakymo aš neturiu. Aš nenoriu jo žinoti, aš bijau, kad jis gali būti ne toks, kokį derėtų pateikti. Ar būčiau atidavęs jam savo gyvybę vien dėl mergaitęs? Tą sekundę viskas galėjo būti kitaip, tuo metu veikia instinktai, ne protas, o mes tampame tų instinktų vedamais žvėrimis. Aš esu aš, o žvėris, gyvenantis manyje, jis turi savo gyvenimą ir kartkarčiais užvaldo mano protą. Tą sekundę aš likau gyvas, nes mano žvėris buvo stipresnis, bet aš nežinau ar būčiau išlikęs, jeigu būčiau žinojęs... Gal mano žvėris vis vien primintų man mano pirmykštį pradą, o gal aš pūčiau po žeme, neleidęs jam pasirodyt.
- Taip ir maniau. Tu tik verkšleni - jeigu tikrai jos gailėtum, būtum man atsakęs iš karto. Aš tave suprantu, mes visi guodžiame save, meluodami, kad to nenorėjom, jeigu tik padarom ką nors blogo. Tai nėra būtina. Tavo veiksmai yra puikiai suprantami, jie buvo teisingi. Leisk sąžinei nusiraminti, ja kalba Dievas, o jis iki šiol neiškretė nė vieno vykusio pokšto. Sako, kad jo humoro jausmas kitoks, negu mūsų, tačiau aš manau, kad ne viskas, kas orginalu, yra gera. Mergaitė nemirė. Ji tik tapo dar vieno nevykusio Dievo pasirodymo dalimi.
Keista, Dievas pasirodo tik tada, kai žemėje įvyksta kas nors šiurpinančiai kraupaus. O jo pavidalas - smurtas, skausmas, pavydas, mirtis. Mergaitė, tapusi aktore. Jos vaidmuo tragiškas. Jos likimas žiaurus. Jos kalvis - aš. Tačiau aš buvau tik dar viena marionetė, net nepajaučiau tampomų virvelių, pririštų prie mano galūnių. O gal dabar aš lėtai patrauksiu savo ranką į šoną, paimsiu vieną šukę ir persipjausiu sau gerklę. Šitaip aš nupjausiu visas virveles ir manimi nebežais. O gal tai bus dar vienas Dievo šou elementas? Tik šįkart aš turiu pasirinkimą. Tada jo neturėjau, viskas buvo iš anksto suplanuota ir surežisuota. Ach, jau per vėlu. Laikrodžio rodyklės suka nežinia kelintą ratą, aš vis vien gailiu mergaitės.
Aš palieku šukes ramybėje, išmetu jas iš savo galvos. Bent jau tol, kol ji neišgirs, kad aš atsiprašau.
- Aš noriu jos atsiprašyti. - pasakau jam.
Jis suprunkščia. Dabar žiūriu į jį kaip niekad stabiliu žvilgsniu.
- Tikrai? - klausia jis, tarsi tai būtų protu nesuvokiamas dalykas. - Jeigu taip nori, prašau, kalbėkis su ja.
Akmirką aš sustingau. Pastebėjau baltos medžiagos gabalėlį, sujudant už jo nugaros. Po dar vienos akmirkos nedrąsiai pasirodėo maža mergaitė. Tai ji! Ta pati mergaitė iš nuotraukos! Ji čia. Kaip? Mano akys susitinka su jos akimis, ji lėtai, žingsnis po žingsnio, eina link manęs. O aš laukiu. Šypsausi. Aš ją matau. Ji... šalia. Mergaitė balta suknele. Kai ji jau visai arti, staigia puolu ir ją apkabinu.
- Aš tavęs atsiprašau, atleisk man. Juk aš nežinojau. Kito kelio nebuvo, neturėjau pasirinkimo. Atleisk man. - klūpiu tvirtai įsikniaubęs į baltąją suknelę. Mano balsas netvirtas, jis girgžda, o ašaros jau nevaldomai tykšta ant gindų. - Atleisk man. - sakau.
Mergaitė spokso į mane savo didelėm akim - jos tikrai gyvos - ir tyli. Man gera. Trumpam pasijuntu taip, lyg nieko net nebūtų buvę. Esu aš, yra mergaitė. Aš galiu ją užauginti. Ji mane mylės ir niekada nesužinos. Laikau ją tvirtai. Bijau, kad paleidęs, galiu jos niekada nebešvyst.
Tačiau ji prankysta.
Jos vėl nebėra.
- Sugrįžk! - šaukiu, bet garsas lieka įkalintas mano kambaryje; jo nesigirdi; ir mergaitė jo negirdi.
Vėl nukrentu ant šaltų šaltų grindų. Virš manęs stovi jis. Nesijuokia. Matau mažą gailėsčio užuominą jo veide. Vos pakleiu akis ir truputį pasuku galvą.
- Ji dingo, aš neturiu, kur dėtis, jos nebėra, aš amžiams liksiu jos tėvo žudiku... - kriokiu, rėkiu, mano balso stygos virpa ir, rodosi, bet kurią akimirką nutrūks. Kamabryje aidi agonijos simfonija, sklindanti iš mano burnos.
- Nejau manei, kad ji pasiliks? Nejau manei, kad tu ją pamatysi? Jos nėra. Jos tėvas miręs, o ji verkia prie jo kapo. Niekas niekada nesugrįš į pradinę padėtį. Gyvenimas mums nesuteikia progos sugrįžti atgal laiku. Viskas, ką tu gali padaryti, tai yra susitvarkyti su savimi. Prašau, priimk šią tiesą. Tavo darbai išliks tokie patys, tačiau tavo jausmai... jie gali keistis.
Viens, du, trys. Ji gyva. Aš žinau.