Piligrimas

Karštis. Nenusakomas karštis dilgčioja mano kūnu. Kiekvienas receptorius jautrus menkiausiam pokyčiui... Pirštai, pėdos, plaštakos, akys, lūpos... aš vis dar čia, trapi materija ar amžinas šešėlis šiame stikliniame smėlyje. Šokolado spalvos akys nubunda, plačiai atmerktos deginančios vidudienio saulės. „Aš matau tavo sielą, raudonoji“, tyliai pasakiau sau, o gal netik... Matau tuos tūkstančius veidų ištirpusių tavy per amžius.. “. Jie taip pat ieškojo savojo kelio, savosios Saulės, Mėnulio ir jo žvaigždžių. Kaip aš, toks nereikšmingai trapus piligrimas, atradau tavo kelio ištakas? Ar aš būsiu įrašytas į tą paslaptingą herojų knygą kartu su klajojančių alchemikų karavanu perkeliavusių atšiaurias dykumas, su tuo nepakartojamu princu taip mylėjusiu trapiąją rožę? Ne, tai sapnas. Ne, tai – pragaras. Kas dar galėtų taip deginti, jei ne pragaro kipšų patyčios, o, mano svajone.. Aš jaučiu viską: orą-kvėpuojantį mano būtim, smėlį- lėtai mane traukiantį savo glėbin, tylą- šaižiai besibraunančią į mano mintis. Ar tai, ką jaučiu, vadinama gyvenimu? Egzistencija be prasmės?
Kūnas paskęsta dar vienoje karščio bangoje, šįkart, tai realybė. Neapsakomai aiški, skaidri ir neabejotina. Aš esu čia, savo kelio pradžioje ir pabaigoje, man prieš akis tik alfa ir omega... Lengvais žingsniais pakylu iš savo šimtamečio nugulėto patalo ir einu. Einu pasitikti savųjų herojų. . .