Rašyk
Eilės (72448)
Fantastika (2183)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2479)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







II. Velykos

„—O ta vista kiaušus deda- didelius, mažus, gražius, geltonuus! “, —sujaukia ryto mieguistą ramybę narsiai plėšdamas babytės išmokytą dainą mažasis. Net už lango įsilinksminę pakiliai čirškaujantys žvirbliai suklūsta. Pro langą įlindusi spindulinga kovo pabaigos saulė nublizgina juodus, trumpai kirptus tetos plaukus. Ji sėdi atsirėmusi į virtuvinį stalą, jo viduryje lėkštė margučių. Iš turgaus užsukusi. Postringauja apie didijį Kiaušinvalgį. Apie kiaušiniams priskiriamą ypatingą galią. Kur ji ten skaičiusi tyrusių margučių spalvų reikšmes teiginį, jog pavyzdžiui raudona spalva nudažyti kiaušiniai reiškia gyvybę, šviesą bei šilumą? Iš gūžtelės smalsiai žiopso murzinai mėlyni velykai-kaičiai, bet už viską greičiau Daivutę iš lovos išspyrė mintis— „babytė! “. Į Kapčiūnus važiuosim šiandien, pas babytę!
Įsidienojusią popietę babytė pasitiko šviesų veidą apsiskliautusi skarele išmarginta įvairiaspalviais taškučiais baltam dugne. Guviai žvilgsniu išmatavusi kiek vaikai paaugo, suokalbininkiškai susišnairavusi su tėvais, ištarė:
—Anava vaikai, lyg ir Velykį mačiau praeinant pro smėlio dėžę.
Vaikų nė padujų neliko. Velykis! Ar jūs matėte jį? O pusbrolis matė, nors tikriausiai jam babytė ausin pakuždėjo kaip ta keistenybė atrodo. Nes pamatyti jį labai sunku. Kad ir kaip stengkis nemiegoti, vis tiek nepavyksta. Sako tai žmogus—paukštis, apaugęs vištos plunksnomis. O gal daugiau paukštis nei žmogus? Raibai rudas, gal baltas, na visaip margas. Kad į paukštį panašus tai suprantama— kiaušinius deda, bet kodėl veilokus apsimovęs vaikšto, tai Daivutės galvoj nesutelpa..
Pačioje smėlio kauburio viršūnėje gulėjo skaisčiai raudoni, kaip gale lauko liepsnojanti purpuro žiedlapiais aguona, kiaušiniai. Saulės spinduliai žaidė jų slidžiais šonais. Toks pat skaistaus raudonio džiaugsmo gūsis nuvilnijo Daivutei per skubriau suplastėjusią širdelę. Stulbinančiai raudoni, kaip matematikos mokytojos lakuoti nagai, kiaušiniai! O kur dar šalia pūpsančios dvi tokios storos, lyg plyšti norėtų, kartoninės dėžutės, prikimštos deficitinių (latviškas importas) cukraus pudros kailinėliuose drūtai susiraizgiusių geltonų kukurūzų lazdelių!
—Ar eisi komunijos vaikeli? —klausiamai pažvelgė melsvi ežerėliai iš raukšlelių gijų.
—Tai kad nežinau, —plona kojele su atstirusiais kauliukais keliuose nejučiom braukė saulės įkaitintą smėlį. Tarsi maži katyčiai pilve sukrutėjo nuo malonaus šilumos pojūčio pirštų galiukuose.
—Mokykloje sake kad negerai.
—Kaip negerai gali būti mylėti Dievulį? Aš tau nupirksiu baltą suknelę. Ilgą, iki pat kulkšnių. Ir rožantėlį— geltonų gintarų. Ir tu eisi su žalių rūtų vainikėliu ant šviesių plaukelių, tarsi karūnuota princesė. Kai užaugsi atsirinksi kas gerai, kas negerai. Dabar geriau elgtis taip, kaip iš tavęs tikisi tėveliai. Tai ar nori baltos suknelės kaip nuotakai?
—Oi kaip noriu babyte, oi noriu..
Ak, ar gali būti gražesnė suknelė, nei ta, kur vaikystės svajose vilkėjai? Kas rytą, apžiūrinėdama veidrodyje  atsispindinčią pakyrėjusią juodą medvilninę pradinukės uniformą, tiesa—balta apykaklaite, baltais rankogaliukais ir dviem eilėm baltų sagyčių, mintyse mergaitė sukinėdavosi jau su visai kitokia—daugybe raukčių nubanguojančia baltutėle svajone, kaip tos pasakų Snieguolės, kur Panevėžio „Meno“ teatre matė. Balta snaige nušokuoja daugiabučio laiptais į kiemą. Laiptelis. Op! Kitas laiptelis vėl op! Kaip op, taip suknelės padurkai— aukštyn! Išbėgusi apsisuka. Sukinys. Op! Suknelės padurkai išsikečia baltu sparnu. Ir sukasi, ir sukasi. Įsisuka kaip siuvimo mašinos siūlų ritė, kai mama uniformą siaurino. Kaip mažajam babytės dovanotas vilkiukas. Ir viskas su ja sukasi, tolsta— kaimynės Teklės gėlių darželis su nuostaba išsižiojusiais narcizais, tįstantys brolio, kaimynų mergaitės ir net Pauliaus, TOKIOM MĖLYNOM akim, veidai.. Gal net pakiltų į orą ir nuskrietų pas babytės žaląją Žibutę, romiai rupšnojančią žolę? Babytė jai visuomet atnešdavo rūgštelėjusios juodos duonos sočią riekę ir sakydavo, kad kai parduos karvutę, tie pinigėliai bus mylimai anūkytei..
Taip besvajojant, pasičiauškėdamos bėgo dienos, mokykloje skardendavo vaikų balsai, būdavo gera, trinktelėjus durimis paskutiniam nenuoramai, klausytis savo žingsniavimo, tapnojant ilgu ištuštėjusiu koridoriumi su bibliotekos knygelių virtinėmis kuprinėje. Vėl vakaras, vėl paslaptingi šešėlių piešiniai ant sienos, pasikalbėjimai su babyte.
2014-02-25 09:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-25 18:04
Juozas Staputis
Vaikų, suaugusių žmonių socialiniai santykiai, ryšiai, mokykla. Kokia kryptimi krikščioniškų vertybių įtvirtinime eiti. Kas gali patarti, kieno klausyti? Apsakyme paliesti atskiri epizodai. Manau autorė išvystys tą problemą iki giliausių klodų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą