Pasikalbėkim babyte

I. Babytė ir Daivutė

Vakarais, kai miestelio gatvėse įsiviešpatauja tamsa, palaipsniui, klodas, po klodo viską užklostydama tokia aklina juoduma, kad nebematai pats savęs, Daivutė imasi pamėgto žaidimo—valiūkauja su šešėliais ant sienos. Atsargiai, tyliai, (tyliau!) pritykina prie lango ir vos vos trūkteli užuolaidos kraštą. Naktinio žibinto matinė akis sužiūra į sieną, perskrosdama kambario erdvę prieblandos švytėjimu. Vaikas greitai šmurkšteli po jaukia minkšta antklode. Suklususi mėgaujasi kūneliu plintančia mieguista šiluma, stebi kaip nustojus judėti užuolaidai nusistovi blanki šviesa ant sienos, gaudo garsus už medžiaginės pertvaros. Ką ten! Gyliai įmigę tėvai garsiai šnopuoja kaip vienas organizmas.
Mergaitė atsimerkia. Žaidimas prasideda! Va, — kiškutis, liūtas be kūno, tik galva, visi slėpiningi draugužiai susirinkę, — pirštuku švelniai vedžioja po fluoracensinės šviesos atskleistas dėmes ant besilaupiančiais dažais sienos. Taip nejučiom atsiveria vakaro pasakų knyga. Nežinia ar kojūgaly tykantis miegas viską supainioja, kad bekuriant liūto karaliaus istoriją Daivutei pasigirsta kitokie garsai. Seno stalinio laikrodžio taktai, kurie visada akompanuodavo jos besiskleidžiančiai vaikiškai fantazijai babytės namučiuose, kur pliaukšdavo ir taukšdavo abi iki  susnūsdavo. Babytę labai stebindavo tų pasakojimų išmonė.
Galbūt supratingiausios klausytojos pasiilgimas vaiko lūpomis pašnabždomis paberia žodžius: —“ sveika, čia aš, tavo šnekutė, mokanti sekti gražiausias pasakas kaip tu sakai. Gal pasikalbėkime, babyte. Ir mįslinga šypsena suplazda tik tamsai įskaitomuose mažylės veido bruožuose, kuri jau prunkščioja mintyse prisiminusi kaip nedorėliams berniūkščiams apmėčius iš akmenų (didesnių net už kiaušinį!) ją ir brolį ir pusbrolį ir netgi mažąjį broliuką, babytė išrėžusi pamokymų tiradą, atsuko nugarą ir kilstelėjusi rudadrūžį sijoną parodė... apatinių kelnių kiškas. Vėliau, žinoma, šyptelėjusi paaiškino, jog tai labai senas, gal net pats seniausias lietuvių paniekos ženklas. Betgi juoko nors ant galvos atsistok!
O koks buvo smagus blynų kepimas po niūkaus laikotarpio, kada draugė spruko iš jos namų netgi batelius palikusi! Apie užglaistytą širdgėlą bylojo tvieskianti šypsena miltuotame mergaitės veide. Linksmai spragsėjo krosnis, gardus kepamų blynų kvapas sklido visai toks pat, kaip mamytei šeimininkaujant. Tiesa, vaiko neklausė nei blynai, nei rankoje besispyriojanti mentelė— keptuvėje skrudo kažkokios keistos driskanos— tai pusiau perlinkęs, tai pertrūkęs tešlos dribsnys. Vienintelė babytė suprato ko reikėjo vaikui. Tiktai tada, kepant, iš tikrųjų išdilo iš mažosios širdelės deginantys diržo kirčiai, kas pamoką apie save skausmingai primenantys atsargiu pusiaušoniu prisėdimu, kuriais pykčio apakintas tėvas įvertino pirmuosius savarankiškumo bandymus. Daivutė suprato pasielgusi blogai— nevalia naudotis virtuvine virykle tėveliams nesant namie. Bet draugė sakėsi viską mokanti, namuose kuo puikiausiai pati išsikepanti, gal tik tų dūmų nebūdavę tiek daug... Dūmai, ak tie dūmai, jų įžambūs sluoksniai gulą prie smailianosės kaimynės durų. Moteriškės skambutis tėtei į darbovietę... Iš kojūgalio miegas tempiasi artyn, jo dūmai graužia Daivutei akis, — kiškutis sienoje sunkiai besimato, panašėja į riebaluotą dėmę. Dar Daivutė pabando stipriai suspausti akių vokus, dabar mato raiškiai spalvotas dėmes- žalią, geltoną, galų gale viskas nusidažo raudona kibirkščiuojančios malkos žarija, o galgi saulėlydžio gaisro, pasaulio labanakčio spalva? O norėtųsi įveikti miegą, juk šiąnakt ateis Velykis. Nejau jinai ir vėl, kaip kasmet, jo nepamatys, nors gūžtelę iš minkštučių žalučių samanėlių susiklojo prie pat lovelės? Bet jau miegas stipriai apsiglėbia vaiką, minčių nuotrupas nusinešdamas į sapnų viešpatiją. Šešėliai ant sienos paslaptingai sumirguliuoja, švelniai sekdami vaikelio giluminį alsavimą. Aksominė naktis atsikvepia visuotine ramybe ir padarėliai nuo sienos sušoka į vaiko miego saldų okeaną...