Dvaro klajūnas (9)

Sulaukęs pasiuntinio iš dvaro, gaspadorius Galinis sunerimo: „ Turbūt nori pasišnekėti dėl anūko? Nieko daugiau. Kai dabar jau nebeliko tėvo, tikriausiai nebe norės mokėti alimentų? “
Pradžioje Galinis visai nenorėjo važiuoti, apsimetė, kad serga, bet paskui apsigalvojo ir sutiko: „ Nuvažiuoti reikia. Matysim, ko jis nori. Šiaip ar taip berniukui jau keturi metukai. Visus tuos metus pinigus gaudavom ir jokių nesusipratimų nebuvo. Matysiu, gal pavyks išsiderėti, kad mokėtų ir toliau? Pats darbymetis, nesinorėtų gaišti, o ir šiaip nelabai malonu, bet atsisakyti negalima. Tiek man, tiek Šelviui abiem tas pats anūkas. Abiems ir turi rūpėti... “
Pavaišinęs svečią ir pats užkandęs prieš kelionę, persirengęs išeiginiais rūbais, Galinis tuojau pat išvažiavo.
Nėra arti, bet Širmas arklys greitai bėga ir jie dar prieš pietus pasiekė dvarą. Kadangi paruošti pietūs jau buvo padėti ant stalo, tai visi pirmiausia nuėjo į šeimyninę, o kai pavalgė, Šelvys svečią nusivedė į didįjį kambarį.
Nežiūrint į tai, kad vyrai prieš kelis metus išsiskyrė piktuoju, buvo priešai, bylinėjosi, dabar sušneko kaip seniai nesimatę geri pažįstami.
– Sėskis, – pakvietė Šelvys, – džiaugiuosi, kad atvažiavai. Prisipažinsiu, bijojau, kad neatsisakytum.
– Kaip galėjau atsisakyt? Juk giminės esam, – pasitikinčiai pabrėžė Galinis. – Tai kas, kad vaikai nesusivinčiavojo, bet anūkas auga... Prieš Dievą mes abu to paties anūko seneliai...
– Tas ir yra, – pritarė Šelvys. – Turėtų būti nemažas... Ar sveikas auga? Kokį davėt vardą? – klausinėjo rimtai susidomėjęs.
– Jau greitai keturi metukai, o vardas Kęstutis, – atsakė Galinis. – Pagalvojom, pagalvojom ir pakrikštijom tėvo vardu. Turbūt nesupyksit, kad neatsiklausėm?
– Ar jau pyksim? – patenkintas Šelvys, – vaikas be vardo nebus, o kad pavadinot tėvo vardu, tai visai gražu. O kaip motina? Gal jau ištekėjusi? Gal gyvena atskirai?
– Kas ims mergą su vaiku? Neatsirado... Bet ne bėda. Turi kur gyventi, ką valgyti... Ne nabagai esam, o dar ir iš jūsų prisiteisėm... Nei vaikui, nei mums nieko netrūksta.
– O pas mus tokia nelaimė... – atsiduso Šelvys, – turbūt girdėjot?
– O kaip gi? Žmonės kalbėjo ir laikraštyje skaitėm. Dar neteko girdėt, kad brolis brolį...
– Taip, atsitikimas negirdėtas... O man pačiam, savo paties kailiu teko viską patirti... Nemažai man atėmė sveikatos tas įvykis... Ko tik nenumiriau... Ir po šiai dienai negaliu atsigauti.
– Aha, matosi, kad sublogęs, pasidavęs, bet dar pasitaisysi, – taip paguodė Šelvį Galinis. – Pačiam sirgti negalima. Kas valdys tokį ūkį? Mano tie keli hektarai... Ir tai turi gerai žiūrėt. Jei tik kur kas ne taip, kaipmat pasijunta kišenėje.
– Galiu pasitaisyt, o galiu ir pablogėt... Kas žino? Dabar ir tai esu tik vaistais gyvas, o kai nepadės nei vaistai, teks iškeliauti... Su širdimi ne juokas...
– Nebus taip blogai, negalvok. Tam ir yra daktarai, yra ir vaistai visokie. Per kiek laiko pasimirš visos bėdos, viskas palengvės, grįš sveikata. Niekaip negalima tiek gero paleisti niekais.
– Taigi ir pasikviečiau patį paprašyt, kad man padėtum, – pagaliau arčiau reikalo pakreipė kalbą Šelvys. – Jaučiu, kad aš jau nebebūsiu toks, koks buvau anksčiau. O ko labiausiai bijau, tai staigios, netikėtos mirties... Kad nerastų vieną kartą kur nusigalavusio, kol dar niekas nesutvarkyta.
– O prie ko čia aš? – stebėjosi Galinis
– Kad nieko artimesnių daugiau neturiu. Labai smagu girdėt, kad pats mane laikai už giminę. Bet juk taip ir yra iš tikrųjų... Tas vaikas tikrai surišo mūsų šeimas... Nebėra sūnaus, neliko ir paveldėtojo, bet yra anūkas. Štai kam turi atitekti dvaras po mano mirties.
– Palauk, – nesusigaudė Galinis, – taigi yra dar vienas sūnus.
– Tai kad tas sūnus iš prigimties nelabai sveikas. Jam pačiam reikalinga globa, – nenoriai paaiškino Šelvys.
– Ale sakyk tu man – nuoširdžiai stebėjosi Galinis, – toks vyras, o nesveikas.,. Kas gi jam yra?
– Kaip ten bebūtų, bet jis vienas nesugebės valdyti dvaro. Globos reikia ne tik jam, – neatsakė į klausimą Šelvys ir pasuko kalbą. – Yra dar vieniša giminaitė, kuria irgi reikia pasirūpinti.
– Ar taip pat nesveika?
– Sveika ir dar darbuojasi, bet jau sena. Kas ja pasirūpins, kai manęs neliks? Kai visai pasens ir bus nedarbinga?.. Reikia ką nors daryti, kad dvaras nesugriūtų, bet vienas aš jau nepajėgsiu visko tvarkyt kaip anksčiau. Reikia, kad kas man padėtų... Užtai ir siūlau pačiam būti mano pagalbininku. Kol gyvas – aš dvaro šeimininkas, o tu dvaro valdytojas. Taip bendrom jėgom ir išlaikysim dvarą mūsų abiejų anūkui. Klausyk, – jau tiesiai šviesiai kreipėsi Šelvys į Galinį, – mesk viską ir atvažiuok gyvent pas mane į dvarą... Ką pasakysi?
– Tai ką reikės man čia dirbti? – susirūpino Galinis.
– Dirbsim abudu, – linksmai ėmė aiškinti Šelvys. – Aš tvarkysiu sąskaitybą, piniginius reikalus, o pats rūpinsiesi žemės ūkio darbais, pradedant trąšomis, sėja, derliaus nuėmimu, baigiant kūlimu. Susisieksi su valsčiumi, banku, Lietūkiu, kad man nereikėtų gaišti ir važinėti. Pasitardami dirbsim išvien, o ką užgyvensim, bus mums ir anūkui. Čia būdamas tu turėsi    tikrai daugiau pelno nei iš tų savo keturiasdešimties hektarų. Ir dirbti su plūgu nereikės... Prižiūrėsi, kad dirbtų darbininkai. Ir viskas... Gerai pagalvok.
Galiniui toks pasiūlymas labai jau maloniai paglostė širdį. Buvo pasiruošęs kovoti dėl alimentų, o čia, ko nė sapne nesapnavo, kviečiamas bendradarbiauti dvare. Kas to nenorėtų? Galvoti, aišku, nėra ko, bet prieš sutikdamas, lyg pasibrangindamas, dėl visa ko patylėjęs, priminė:
– O kur reikės dėti savo žemę?
– Galėsi parduoti, o dar geriau – išnuomoti, – toliau įtikinėjo Šelvys. – Pinigai už nuomą visada pravers. Nereikia iš paties jokių žemės ūkio padargų nei kitokio inventoriaus. Visko užtektinai turime dvare. Arklius, galvijus galėsi atsivežti, pravers, o daugiau nieko nereikia.
– Dvaras anūkui, o man kas? – šalčiau pamąstęs, paklausė Galinis.
– O pelnas, pajamos kam, jeigu ne mums abiems? – paplojo per petį Galiniui Šelvys. – Mano tvarkomas ūkis iki šiol kasmet atnešdavo šimtą procentų pelno... Neabejoju, kad taip bus ir toliau. Prisipažink, tu iš savo žemės niekada neturėjai tiek naudos?
– Kas tiesa, tai tiesa, – sutiko Galinis, – didesnė žemė, didesnį ir pelną duoda.
– Na, matai. Štai, tuojau pat sėdam ir surašom raštą, kokius prisiskiriam sau darbus, kokias prisiimam pareigas, kaip dalinsimės pelną ir nuostolius... Paskui viską patvirtinam pas notarą ir jau turim rimtą dokumentą. Kartu parašau ir testamentą. Po mano mirties – dvaras anūkui Kęstučiui Galiniui. Iki vaiko pilnametystės tu dvaro valdytojas, jis paveldėtojas, o paskui – kaip abu susitarsit. Dar norėčiau, kad aprūpintum mano sūnų Laurą ir Barborą Sakalaitę, kuriuos privalėsi globoti iki jų gyvos galvos. Ir viskas. Manau, kad reikalavimai iš mano pusės nėra per dideli? Nuvažiuosim pas notarą, pagal visas mano išdėstytas sąlygas parašysim testamentą. Notaras patvirtins antspaudais testamentą ir kitus susitarimo raštus – ir nuo tos dienos tu jau dvarininkas.
Galinis daug nesvarstė. Sumojęs, kad toks susitarimas jam nė kiek nepakenks, kad išnuomota žemė ir toliau liks jo nuosavybėje, į kurią jis kada tik panorėjęs galės sugrįžti, sutiko. Jokio pavojaus nėra, jis nieko nenustoja, sąlygos neblogos, tai kodėl nepabandyti?
– Dievas duos dar pagyvensim, – patenkintas Šelvys. – Pats esi vyras dar nesugriuvęs, aš pačiu pasitikiu. Užtikrinu, kad nesigailėsi, o aš nors ir tą pačią dieną galiu ramiai numirti, palikęs dvarą patikimose rankose.