Bučinys

Svetingos tavo lūpos laukia
įvairialypės mano šypsenos:
šaltos, sustingusios lyg kaukė,
arba lyg pieva žydinti šiltos.

Jos renka netikrumą, kaltę,
įliedamos aistros sugundo
pamiršti praeitį. Apkartus
ši sutelpa šviesos sekundėj.

Pasiekus širdį žaibo pirštams,
sutampam mintimis ir pulsu.
Neištartus žodžius išgirstam,
kad šitas bučinys užburtas.

Nesigailim, kad krenta bokštai,
į geldeles sugrįžta perlai...
Kitiems – drama, o mums – tik pokštas,
dėl jo tikrai bučiuotis verta.