Išskridęs laiškas

Šį vakarą nusprendžiu praleisti kavinėje. Nusišypsau pagalvojęs, kaip tai nuskambėtų ištarus garsiai. Vienišas vyriškis kavinėje su mažyčiu puoduku kavos ant stalelio. Vieni pagalvotų, kad ieškau poros, kiti, kad trenktas, treti turbūt suabejotų mano orientacija. Bet tiesa ta, kad taip ir neišmokau pasiruošti tikrai skanios kavos. O beje ir į tuščius namus nėra ko skubėti, tad galimybė pasislėpti nuo pasaulio už laikraščio sienos atrodo gan viliojančiai.
Jau įpusėjęs kriminalų skiltį trumpam nuleidžiu savo šydą, kad gurkštelčiau pravėsusios kavos. Visada mėgau ją tokią. Drungną, tamsų skystį su daug kofeino ir puse šaukštelio cukraus. Gerdamas pajuntu į mane įsmeigtą žvilgsnį ir bandau surasti jo savininką. Susidūręs su žaliomis akimis prie gretimo staliuko kurį laiką mėginu suprasti kieno jos. Tokios pažįstamos, artimos.
-Amber, - ištariu ir krūpteliu nuo savo paties balso skambesio. Toks jausmas, kad kas žvyrą maišytų.
Ji nusišypso:
- Tai pagaliau prisiminei. Nejau pasidarei toks užmaršus? O gal... per daug veidų tavo gyvenime?
Prikandu lūpą ir tyrinėju moterį, kuri prieš penketą metų išėjo iš mano gyvenimo nepasakiusi nei žodžio. Grįžau namo ir jos tiesiog nebebuvo.
- Apie bjaurius dalykus stengiuosi nemąstyti, - atkertu suirzęs. Kaip ji drįsta kaltinti mane moterų keitimu jei pati tikriausiai išlėkė pas kitą...
Moteris pakelia antakius ir man duria širdį, prisiminus kaip jais grožėdavausi.
- Ach bjaurius sakai? – Amber atsistoja ir prisėda prie mano staliuko nesulaukusi mano pritarimo. Ji visuomet buvo tokia. Bijanti triukšmo, žvilgsnių. Visada viską reikšdavo netiesiogiai. Jei išvis nuspręsdavo reikšti. – O aš kaip kvailė visą valandą laukiau, kol prisivysi.
Dabar jau mano antakiai šokteli iki pat plaukų linijos.
- Ką prisivysiu? Kur? Tu ką, tikėjais, kad aš telepatas?
Moteris vos neišmeta puodelio iš rankų.
- Tikėjaus, kad bent jau skaityt moki, verslininke tu išsiblaškęs!
Į mus ima spoksoti žmonės ir Amber išrausta. Beje šitokia ji atrodo labai žaviai.
Šypteliu.
- Skaityti ką? Tuštumą, kurią palikai mano širdyje? Ar amžiną tylą kaskart man paklausus ką mastai, ko norėtum, apie ką svajoji?
Staiga jos veidu ima riedėti ašaros.
- Aš pa-parašiau tau laišką, k k kvailį nelaimingas. Daviau ša šansą išgelbėti viską, kas.. kas griuvo. O tu neatėjai. Visą valandą la laukiau. Juk metinės buvo.
    Užmerkiu akis, suimu delnais smilkinius. Tą dieną mintyse išgyvenau milijonus kartų ir jokio laiško ten nebuvo. Pamenu tą dieną taip gerai, kad vis dar neatsikratau mažų smulkmenėlių. Tuštumos, man grįžus, savo paties žingsnių aido, mašinų ūžimo už praviro lango.
Staiga trinkteliu delnais per staliuką. Amber krūpteli. Įsmeigiu į ją akis.
- Pala pala. Kur tiksliai tu tą laišką palikai?
Ji truputi prikanda lūpą.
- Viduryje darbo stalo, kad vienas toks darboholikas matytų.
- Ir kuo prispaudei?
Ji susimąsto.
- Niekuo, atrodo.
Riebiai nusikeikiu ir keletas lankytojų ima bambėti. Dirsteliu į juos žudančiu žvilgsniu ir atsisulu į man tokią brangią brunetę.
- Na tada galiu drąsiai pasakyti, kad tavęs neradau, nes tavo laiškas išskrido su vėju tiesiogine to žodžio prasme.
Amber skėsteli rankomis.
- Ir vėl pasiteisinimai. Gražu. O kokie vėjai du mėnesius prieš tai trukdė, a?
Atsidūstu.
- Aš bandžiau kuo greičiau uždirbt pinigus...
- Ir ką tokio svarbaus planavai pirkti, darbštuolį? - Sarkastiškai šypteli Amber.
    Neiškentęs paskubomis pastumiu link jos mažą raudoną dėžutę, buvusią su manimi ištisus penkerius metus. Keliavusią iš švarkų į kelnes, marškinius ar džemperius. Nebuvo tokios dienos, kad ši dėžutė nebūtų glaudusis prie mano kūno.
Sukrėsta moteris kurį laiką žiūri į medžiaga aptrauktą kubelį, tuomet lėtai atidaro, apžiūri vestuvinį žiedą.
- Kas laimingoji?
Tenka vėl lėtai įkvėpti.
- Viena tokia ožkytė, pamiršusi uždaryti langą.
Mūsų akys vėl susitinka. Matau skausmą, ilgesį, sutrikimą. Taip pat truputi vilties, gal netgi meilės. O gal man pasirodė?
- Jis... jis nuostabus, - išlemena moteris, bet tuoj pat nusipurto sutrikimą. – Bet negalėjai juk tiek laiko arti kaip arklys dėl jo. Kur dėjai visą kitą?
Šypteliu.
- Labai taktiškas būdas paklausti ar ne išlaikau meilužės.
Amber susiraukia.
- O ką siūlai galvoti, kai matydavau tave tik kartą ar du per savaitę? A?
Tylėdamas atsistoju, palieku pinigus už kavą, susirenku daiktus nuo staliuko. Tarpduryje atsisuku į mylimą moterį.
- Eime, kai ką parodysiu. – Kai moteris sudvejoja sukrizenu. – Aš gal ir nekoks vyras, bet tikrai ne pagrobėjas sadistas.
    Amber kurį laiką mąsto. Kai pagaliau pavyksta įsodinti ją į mašiną važiuojame už miesto. Išsuku iš pagrindinio kelio, kuri laiką mus supa pievos ir laukai. Abu tylime.
Sustoju prie gražios tvarkingai apsodintos sodybos. Namas rastinis, su terasa, beveik naujas. Atrodo tvarkomas, bet negyvenamas.
    Amber nužvelgia kiekvieną detalę, jos akys vis labiau plečiasi. Išlipu iš mašinos, atidarau jai dureles. Pagaunu kai ji vos nenukrenta ant akmenuoto takelio. Gera jausti ją savo glėbyje.
- Dar tais laikais, kai negyvenome kartu aš penktadieniais pas tave ateidavau. Kadangi tavo tėvas neleisdavo vidun vaikinų mes gulėdavome sode ant žolės ir garsiai svajodavom, žvelgdami į dangų iš po obels vainiko. Kartą tavęs paklausiau „Jei vieną dieną tave vesčiau, kur norėtum gyventi? “ Tu ėmei pasakoti apie įsivaizduojamą sodybą, terasą su staliuku ir pintomis kėdėmis joje, kur šiltais vasaros vakarais gertume arbatą. Apie svetainę su ilga plačia jaukia sofa, kur tu gulėtum man ant kelių ir aš glostyčiau tavo plaukus. Apie vonią, kur tilptume abu. Ir Dievas mato, aš gavau tas „Neįsivaizduojamai žalias“ spinteles, kurių krizendama prašei.
Mano mylimoji ima verkti pasikūkčiodama ir aš apkabinu ją per pečius, leisdamas apverkti mano marškinius. Kai ji pagaliau aprimsta per keletą bandymų suformuluoja klausimą.
- Ko kodėl laikai tai šitiek metų?
Nusišypsau.
- Tą dieną, kai po obelimi prisipažinau tau meilėje, tu pasakei „Kartu iki pasaulio pabaigos“ tad aš pamaniau, kad verta pasilaikyti. Gal kada sugrįši.
Ji pakelia antakį.
- Ir tu tiek laiko laukei? Ir kam tiek laiko saugai tą žiedą?
  Vėl ištraukiu mažą raudoną kubelį. Atidarau. Nesiklaupiu prieš ją, nors ir turėčiau. Bet man tai atrodo teatrališka, netikra. Geriau jau žvelgti į akis.
- Amber, - tariu ir ji sulaiko kvapą. – Atsiprašau, kad taip nemadingai vėluoju penkerius metus. Taip pat atsiprašau, kad neišmokau tos nuostabios žvilgsnių, mimikų ir jausmų kalbos, kurią tu naudoji, bet kai tu prabyli balsu aš išgirstu amžiams. Tad meldžiu, o tylioji, leisk man išgirsti tavo sielą ir būti šalia tavęs iki pasaulio pabaigos.
    Amber mėgina kažką atsakyti, bet žodžiai stringa gerklėje, tad ji tiesiog įsikniaubia į mano krūtinę ir verkia iš laimės. Šią kalbą aš suprantu, žodžiai čia nereikalingi. Juk galų gale juos gali nupūsti vėjas, o jausmai išliks visada.