Kraujo žymės, arba Nauji grafo Valentinuso Drakulos nuotykiai

Šaltas nakties vėjas visą naktį trankė į langines ir siautėjo varinėdamas rudens lapų debesis danguje virš Tarkviniumo miesto. Tartum nujausdamas negera graudus prikimęs ballsas dejavo miesto rotušės tarpuvartėje. Neregės žvaigždės nežiūrėjo į painų Tarkviniumo miesto gatvių voratinklį, nes, kaip minėjau, miestą T. gaubė sunkūs vėjo vaikomų rudens lapų debesys. O tie lapai kartais krisdavo iš dangaus ant miesto T. grindinio ir šleptelėdavo tarytum kraupūs ir gūdūs sudygusių bulvių maišai, nes jie - turiu omeny lapus, o ne maišus - danguje puvo nuo drėgmės, vėtrų ir šlapimo tų keleivių, kurių boingus pagrobdavo arabai, bet tai jau kita istorija. Beje, tas balsas priklausė elgetai, kuris iš tikrųjų visai nenujautė nieko blogo, nes toj tarpuvartėj jis visą naktį galvojo apie artėjančią mirtį, kol paryčiais numirė.
Ir niekas nepastebėjo, kad nuo lapų debesies link miesto T. atsiskyrė ir atsiskyręs nuskriejo gūdus šešėlis, sudygusių bulvių maišą primenantis tik iš toli, o gal ir visai neprimenantis. Tiesą sakant, jis priminė tik maišelį ar kupstą, ar niekšo rankos išplėštą nekaltos senutės širdį, nes tai buvo mažas šešėlis. O taip, kraupus grafo Valentinuso Drakulos šešėlis.
Šešėlis nusileido netoli miesto T. prezidentūros, nusispjovė, nes skaitė laikraščius, tada praėjęs pro bažnyčią lanku galop prisiartino prie puošniosios rotušės. Pasipiktinęs, kad ji tokia negyvenama ir aptriušus, jis įžengė į miesto pasididžiavimą - tarpuvartę X.
Ir išgirdo balsą.
- Gerasis keliautojau... - pasakė ballsas.
- Kas čia? Kas tu, mįslingasis balse?
- Aš esu geranoris žmogus, - atsakė senasis elgeta, - kurio dienoms atėjo galas, ir kuris netruks pasekti visai žmonijai skirtu keliu pas kirminus ir dulkes, nes mano sielą jau gniaužia... Spėk kas?
- Šalti juodi ir kaulėti mirties, mūsų visų sesers ir sužadėtinės, pirštai? - pamėgino senolio mįslę atspėti mažasis grafas.
- Kaip tu atspėjai, o keliauninke?
- Tik pabandžiau... O šiaip tu nežinai, ar šiame mieste esama skaisčių kaip krištolas, nekaltų lyg aukojamas avinėlis mergaičių, kurių kraujas nesuteptas? - paklausė nešvankusis grafas. - Man labai reikia...
- O taip, kilnusis keliautojau, - atsakė elgeta.
Nudžiugęs Drakula pakilo įr dygų, tvilkdantį lapkričio nakties orą, ir apsidairė.
Iš tiesų T. mieste gyveno daug mergaičių. Visaregės akys išvydo jas visas besimarkstančias savo lovelėse ir sapnuojančias baisius sapnus apie nasrus, kimbančius ir draskančius jų nekaltus kaklus, nes iš vakaro būdavo prisiskaičiusios visokių niekų užuot literatūros vadovėlio. Ir grafo burna prapliupo šėtonišku juoku, kurio prisipildė visos Tarkviniumo tarpuvartės, ir elgeta nieko nesuprato, kas ten taip cypčioja. O grafas nusileido  prie vienos iš mergaičių miegamojo lango, ir atsargiai atidarė. Teisininkė Asta (18) miegojo zuikio miegu, nes buvo rudens sesija. Tačiau Drakula išsitraukė Meškos amuletą, ir užleido ant jos Meškos miego kerus, kreipdamasis į Astarotą, Belzebubą ir Arielį Šaroną. Todėl teisininkė Asta neprabudo, kai grafas palinko virš jos nekaltai apnuoginto kaklo, kad suleistų į jį savo iltis.
Tą akimirką vėl pasigirdo ballsas. Bet tai nebuvo mirštančio senuko balsas. Tai buvo...
- Kaip tu taip galėjai su manim pasielgti? - suriko Inesa Drakulavičienė pro miegamojo langą.
- Ką? Kaip tu čia?..
- Aš sekiau tave, išgama... - klykė ir darskėsi nuviltoji princesė. - seniai žinojau, kad tu ne kūdikių ir senukų krauju maitiniesi, bet pasidavęs jaunų teisininkių žavesiui išduodi mane ir svetimkraujuoji...
- Aš netyčia, - pasakė mažasis grafas ir iš tos baimės, kad buvo taip negražiai demaskuotas, užaugo.
Ir suprato grafas gyvenimo tikrovę. tada dsar kartą apsidairė savo visaregėmis akimis, ir išvydo neramiai miegantį Jazminą Tereškų; jis netruko jį pamatyti, nes Tereškus gyveno netoli stoties, Asfodelių gatvėje. Ir panaudojęs savo Galią, Drakula nuėjo iš to piktumo pas Jazminą Tereškų, ir diskutavo apie kraujo žymes, bet po to princesė jam atleido, nes nesusigalvojo, kad reikia pavyduliauti bei rietis. O Jazminas T. parašė knygą "Kraujo žymės" ir ilgai ir laimingai gyveno, tik vis jį neaiškus ilgesys ir galvos svaigimas kankino, nes jis buvo netekęs labai daug kraujo, nes per durną galvą tapo savanoriu donoru. O mažasis Drakuliukas tapo gražiai nuaugusiu dideliu sparnuotu vampyru.

Jūs manot, čia pabaiga? O ką - panašu? Nė velnio. Žodžiu, bus dar.