Pasiuntinys

Laikas buvo didis ir nepalenkiamas pasiuntinio priešas; vidudienį jis išjojo iš Kėdainių, manė atkeliausiąs be didesnio vargo, tačiau ujamas bėris nudvėsė likus vos valandai kelio. Žinią nešė jis vienas ir išskubėjo labai greitai, todėl kito žirgo neturėjo, o aplinkiniai kaimai buvo per toli. Vaikinas bėgo jau gerą valandą, o kelio galo dar nesimatė. Bėgo ir Bėgo. Jis lėkė kaip niekad gyvenime, todėl jėgų taupyti negalėjo. Kelis kart išsivėmė, bet nesustojo. Jis buvo pasiryžęs žūtbūt pasiekti miestą. Jis privalėjo pasiekti miestą.
Miške jau temo. Vaikinas žinojo, kad sustoti negali, nes Saulė netrukus nusileis. Jis vijosi šviesą, tačiau spinduliai negailestingai nyko už horizonto. „Su paskutiniais šviesos spinduliais  pasiek Šiaulius, antraip viskas žlugs“. Mintis nepaliaujamai sukosi jo galvoje. Jis nieko nebemąstė, tik kartojo žodžius galvoje, kad nesustotų, kad valia neapleistų proto, tačiau vaikinas nebekontroliavo kūno, jam atrodė lyg jo sąmonė ir kūnas nebejuda kartu. Jam rodėsi, kad galūnes judina valios likučiai, silpnai trupantys pro be galo greitai kylantį sąmonės ir kūno barjerą.
Įtikinėti save buvo pernelyg sunku. Sąmonė tiesiog atsiribojo nuo organizmo, tarytum vėžikas, palikęs arklius vienus bėgti į tikslą. Vaikinas jautė tik širdį. Savo ištikimą gyvybės nešėją, tikrą kovotoją, nepasidavusią net ir dabar. Ji pliekė it trys kalviai, daužantys krūtinę kūjais vienas po kito. Kartais tik širdies dūžis sugrąžindavo sąmonę į kūną, leisdamas patikrinti, ar kojos neša tinkama linkme.
Saulės likučiai vos besiekė kaktą. „Su paskutiniais šviesos spinduliais pasiek Šiaulius, antraip viskas žlugs. “ Mantrą kartojo ir kartojo. Žodžiai tapo nereikšmingi, tačiau jis bijojo sustoti; žodžiai vieninteliai palaikė sąmonę kažkur netoliese. Jis jautė, kad bet kuriuo metu gali jos netekti, tačiau žinojo, kad Šiauliai visai šalia. Jis bėgo ir bėgo.
Paskutiniai spinduliai dingo už viršūnių. Saulės nebesimatė, ją dengė tankus miškas. Vaikinas pradėjo pastebėti pažįstamus medžius ir krūmokšnius. Jis sugebėjo išspausti šypseną, tačiau plačiai praverta burna tai dengė. „Kelios minutės kančios ir viskas...  . “ Jis prablaivėjo, jo sąmonė ėmė grįžti. Išbėgęs iš miško, vaikinas pamatė miesto vartus. „Viskas... “. Jis atsipalaidavo ir vis dar lėkdamas griuvo ant žolės. Prisiartinęs sargas manė, kad eilinis girtuoklis užklydo iš kaimo.
- Lapata! Tik nebandyk čia nudvėst. Nenešiu aš tavo sušutusio lavono per pusę miesto.
Vaikinas nereagavo; jis gulėjo susirietęs ant šono. Rodės lyg kiekvienas atodūsis išmestų lauk sielos dalį, lyg kiekvienas iškvėpimas kviestų giltinę. Sargas papurtė vaikiną koja, tada nubloškė jį, kad pamatytų veidą. Jis vos spėjo išgirsti vaikino lemenimą.
-  Vo... Kiečiai... Atkeliauja... Iš rytų. Neduokite jiems aukso... Nepasirašykite taikos sutarties...
Sargo mina staiga persikreipė pamačius apglamžytą laišką su etmono spaudu. Jis griebė laišką ir nuskuodė rotušės link.
Vyras tebegulėjo ant žolės; paslikas, tačiau laimingas. Vyro kojos buvo nepajudinamai sunkios; jos mėšlungiškai trukčiojo, o kraujagyslės skausmingai pulsavo. Širdis bandė gaivinti sudraskytus raumenis, bet veltui. Jis jautė, kad išgelbėjo daugybę gyvybių. Jis atliko savo pareigą ir galėjo mirti oriai, kaip karys. Vyras sunkiai alsavo, bet buvo ramus. Jis susitaikė su mirtimi ir priėmė ją narsiai. Jam buvo penkiolika.