Gluosnis

Nors buvo sekmadienis, atsikėliau anksti. Gulėjau įrėmęs akis į lubas-galvoje tuščia, jokios minties, tik kažkokia neaiški nuojauta, nepaaiškinamas nerimas maudė širdį. Atsikėliau ir išėjau į kiemą. Nuostabus rytas, ko nerimauti, klausinėjau pats savęs. Kojos pačios pasuko gatvele tolyn, kolegos Silvestro namų link-jie su žmona Akvile gyveno netoliese. Kai atėjau pusryčiavo.
    _O, koks ankstyvas svečias, -linksmai suulbėjo Akvilė. -Sėskis prie Onutės, tuoj tau lėkštelę paduosiu, tikriausiai dar nevalgei?
      _Ne, ne, prie manęs, -užprotestavo penkiametis Mikutis.
      _Matai, nepasidalija tavęs mano išdykėliai-teks sėstis per vidurį.
      _Tai kad neišalkęs...
      _Tu jau geriau neatsikalbinėk, iš šių namų alkanas neišeisi, -patvirtino mano kolega.
      _Tai kad šiandien kažkaip nieko nenoriu...
        _Kas nutiko, gal sergi? Gal kas atsitiko?
      _Nežinau ir pats kas yra. Nerimas spaudžia širdį...
      _Būna, būna, -numykė Silvestras.
      _Ypač tau, kai iš vakaro padaugini, -pyktelėjo Akvilė.
      _Gerai, kad priminei, -apsidžiaugė Silvestras. -Atnešiu, turiu lašelį.
      _Nereikia, Silvestrai, palik kitam kartui, -paprašiau.
      Papusryčiavau, pakilau eiti.
        _Ko taip skubi? -bandė sulaikyti Silvestras.
        _Eisiu...
      Prie vartelių pasivijo Akvilė:
      _Ko nepasakai, kas atsitiko?
      _Kad ir pats nežinau...
      _Nuvažiuok pas tėvukus-juk seniai buvai.
      _Gal tu ir teisi, reikia važiuoti...
      Grįžau, užsivedžiau savo senutę ir pasukau į kelią, kuris vežė tėviškės link. Iki jos man gabalas kelio.
      Užplūdo prisiminimai. Dar ne taip seniai bėgiojau basas smėlėtais tėviškės takeliais, maudžiausi ežere, sėdėjau ant pasvirusio gluosnio burdamas ateitį-kartais ir ne vienas... Buvau devintokas, kai su kaimynų Jurga atbėgome prie ežero. Norėjome pasiirstyti valtele, bet kažkas jau buvo prieš mus išplaukęs, todėl atsisėdome ant didžiulio gluosnio. Jurga nusilaužė sausą šakelę ir numetė į vandenį:
      Žinai, mano klasės mergaitės tave mano kavalierium vadina...
      _Kuo, kuo?
      _Kavalierium...
    _Kavalierium, -nusikvatojau ir vos nenuvirtau nuo glusnio. -Tai naujieną pasakei.
      O ką, nepatinku aš tau?
      _Na, žinai, -sumiksėjau, -tu ne bandelė, kad patiktum.
    Jurga nušoko nuo gluosnio, įbrido į vandenį iki kelių ir stypsojo-stebėjo,, kaip mažos žuvytės šmirinėja apie kojas.
      _Oi, kaip kutena... Andriau, priskink man lelijų...
      _Kam tau jos?
      _Pasimerksiu.
      _Na, jau ne. Lelijos gražios, kol ežere, o tik nuskintos nuvysta.
      _Tai neskinsi? O aš galvoju, kad tu bailys-bijai prigerti...
  Ji apsisuko ir nuėjo namo. Nuėjau aš iš paskos, nesuprasdamas, kodėl šiandien ji taip elgiasi.
      Mes dažnai ateidavome prie ežero. Vasarą maudėmės, plaukiojome valtimi. Žiemą, nusišlavę sniegus, čiuožinėdavome su pačiūžomis.
  Paskutinė diena mokykloje netruko ateiti. Per išleistuves abudu prie stalo susodino greta. Klasės draugai net neabejojo, kad mes pora. Taip galvojo ir mūsų tėvai. Bet mes buvome tik draugai. Per merginų viliotinį Jurga, šelmiškai šypsodamosi, atėjo pakviesti mane šokti. Šokdama netikėtai paprašė:
      _Pabučiuok mane...
      _Dabar? Ką sugalvojai-aplink mokytojai, tėvai...
      _Na ir bailys tu, -antrą kartą per visą laiką metė ji man. -Tai nepabučiuosi? -keistai į mane pažiūrėjo, ir, nelaukusi šokio pabaigos nuėjo. Nusekiau iš paskos. Jaučiausi labai kvailai, juo labiau, kad klasės mergaitės krizeno lyg susitarusios. Taip ir išskridome iš tėviškės. Jurga į Kauną mokytis, o aš į Šiaulius. Dabar retai pasimatydavome-tik per atostogas. Visada nueidavau prie ežero, pasėdėdavau ant gluosnio... Jau baigiantis studijoms sugrįžau į namus.
      -Ar šiandien eisi prie ežero? -lyg paklausė, lyg patarė mama.
    _Kodėl?
      _Jurga nuėjo.
      _Tai gerai, seniai matėmės, -apsidžiaugiau.
      Prie ežero tikrai radau Jurgą. Ji sėdėjo ant gluosnio liūdna ir susimąsčiusi, net neišgirdo, kaip priėjau.
        _Sveika, Jurga, -ištariau, tačiau ji tik kreivai į mane pažiūrėjo.
  Kokia graži ji buvo šiandien. Kaip anksčiau to nemačiau? Atrodė, kad tik šiandien kažkas nuplėšė šydą man nuo akių.
      _Labas, Andriau, -atsakė negyvu balsu.
    Atsisėdau prie jos. Kas jai nutiko, kodėl ji tokia susimąsčiusi?
      _Turiu tau naujieną...
      _?
      _Aš išteku...
      _Kaip išteki? O aš?
      _Kaip tu? Ir kuo tu čia dėtas?
      _Taigi pati sakei, kad aš-tavo kavalierius...
        _Kavalierius... -ji tai pasakė pašaipiai. -Daug ką sakiau, daug ko tavęs prašiau... Prašiau priskinti lelijų, ar priskynei? Prašiau pabučiuoti per išleistuves, ar pabučiavai?
        _Tai labai lengva pataisyti, -nušokau nuo gluosnio. -Tuoj priskinsiu lelijų ir...
        _Nereikia, jau nereikia, -ji sulaikė mane tokiu balsu, kad abejonių nebeliko. -Vilius, mano būsimasis vyras, kaunietis. Tėveliai parduoda sodybą ir mes kartu gyvensime Kaune.
    Štai kodėl mama nenorėjo, kad eičiau prie ežero, ji viską žinojo...
      _Einam namo, man jau šalta...
      Tako gale ji atsisuko į mane:
      _Nepyk, Andriau.
      Jos akys buvo pilnos ašarų. Ji apsisuko-tokia maža, tokia nelaiminga, visai ne ta Jurga. Likau ant tako, kol netrinktelėjo jos namų varteliai. Tie prisiminimai, tokie saldūs, mane užplūdo po daugelio metų ir nepajutau, kaip privažiavau tėvų namus. Jų namuose nebuvo. Matyt dar bažnyčioje, pagalvojau ir pasukau prie ežero. Vaikystės ir jaunystės takas dabar man atrodė tik takelis. Ir gluosnis nebe toks didelis. Bet kas čia, kas sėdi ant mūsų gluosnio? Širdis ėmė pašėlusiai plakti-negi ji, nejaugi Jurga? Taip, tai buvo ji...
      _Andriau, -ji taip gailiai ištarė mano vardą, kad širdį suspaudė.
      _Man pasirodė ar tu mane šaukei?
      _Šaukiau tave visą laiką. Kaip niekinau save už tai, kad tuomet prie takelio taip šaltai su tavim atsisveikinau, kad nuėjau, nesugrįžau, nors supratau, kad prarandu tave, kad nebeturėsi... Šaukiau tave mintyse visada, o kartais sapnuose net garsiai.
    _Ir aš tave sapnuodavau, beje, visą laiką taip pat: kad skinu tau lilijas, nešu glėbiais, o tu tik kvatoji ir prašai: dar, dar, dar... O paskui staiga atsiduri kitame ežero krante ir moji man, šauki, o aš sėdu į valtį ir irkluoju iš visų jėgų, bet valtis kaip pririšta stovi vietoje... Pabundu visas šlapias-tik ne nuo prakaito, o nuo ašarų...
    Jurga žvelgė į mane ir tylėjo. Paskui paėmė mano rankas ir pasakė:
      _Aš negalėjau ilgiau taip... Aš išsiskyriau... Dabar esu viena, na ne visai viena, su dukrele Gabija...
      _Taip, ne viena, su mūsų dukrele Gabija...