Už Protėvių Nuodėmes

(naujas kūrinys)

Vaikai žaidė pievoje, suposi sūpynėse, rožėm apvyniotose. Skaudėjo rankeles. Šiandien sodas pakilios nuotaikos, nuo pat ryto verandoje spygauja damos, groja fortepijonas ir vyrai krauna malkas.
- Juozai, kam tu čia tas malkas krauni?
- O, pani Žozefina, - keliaklupsčiavo tarnas.
- Kelkis, tarakone, - spygavo Žozefina, o draugės juokėsi.
- Man pan Czeslav liepė…
- Kas per Česlovas? – nustebo namų šeimininkė. Apie šį poną niekad nebuvo girdėjusi. – Gal tai mūsų naujasis kaimynas?
- Nie. Pan Czeslav nori su jumis pasikalbėti… - mįslingai pranešė tarnas, sukrovė malkas ir uždarė verandos duris.
- Keista, … - gūžčiojo pečiais Žozefina, - ko Juozas lenkiškai kalbėti ėmė?
Damos, nežinodamos atsakymo, palaikė Žozefiną, gėrė arbatėlę ir gūžčiojo.

Neužilgo vėlei atsidarė verandos durys ir, moterų nuostabai, tarnas įrideno raudoną kilimėlį. Ant ratukinio sosto įvažiavo senyvas ponas, apsikarstęs leopardo kailiais, pasidažęs akis melsvu atspalviu. Vienoje rankoje jis laikė Žozefinos senelio mūzos statulėlę, kitoje – Žozefinos vyro šeimos relikviją – Florencijos meistrų darbo krištolinę vazelę.
- Dami, - kreipėsi Juozas, - pan Czeslav!
Pan Česlovas sumirksėjo savo melsvai paryškintomis akutėmis, perkreipė nosį ir tarė:
- Dziękują, Juzev.
- Dobrze, - nusilenkdamas atsakė jam tarnas.
Žozefina pradėjo alpti, o draugės ją bandė gaivinti. Ir tada pan Česlov išvažiavo, paskui jį užsidarė verandos durys ir lauke pradėjo lyti lietus, nuplaudamas visas blogybes, nuodėmes, ir simbolizuodamas atsinaujinimą.