Parklupdyti. Nusikaltimai

Sienų spalva tiršta lyg gerokai pervirta žirnienė – į ją spoksojo jau gerą valandą ir nuo to mutnaus žalumo lipo akys. Šiek tiek gelbėjo vienišas nususęs papartėlis ant tarybinius laikus primenančios medinės lentynėlės ir retkarčiais nuskambantis abejingas „alio“, tariamas už pertvaros sėdinčio budinčio pareigūno.

Pagaliau iš tamsaus siauro koridoriaus kyštelėjo vienplaukio vaikinuko galva ir pakvietė užeiti pas vyresnįjį inspektorių.

Kažkodėl tikėjosi pamatyti pagyvenusį, gal kiek žilstelėjusį pareigūną, o įeinant į kabinetą tesutiko porą juodų akių. Dėbtelėjo ir vėl grįžo prie savo monitoriaus.
– Sėskit.

Kėdė buvo ne ką jaunesnė už tą, ant kurios sėdėjo paskutinę valandą. Ir nedaug minkštesnė, bet paklusniai pritūpė ir laukė, kada pagaliau sulauks dėmesio. Keletą minučių tylą drumstė vien tik grėsmingai šniokščiantis nukaršusio kompiuterio procesorius ir pavieniai klaviatūros barkštelėjimai, pelės caktelėjimai. Pagaliau iš už ekrano pasirodė viena akis, spitrijanti iš po vešlaus antakio griežto lanko.
– Vyresnysis inspektorius Vijūnas. Žinot, kodėl buvot iškviestas?
– Nieko doro nesugalvojau, budintis pareigūnas į mano klausimus neatsakinėjo, todėl esu aklas kaip trijų dienų kačiukas.
– O, šmaikštuolis... – vyptelėjo puse burnos, bet tik trumpai akimirkai, po kurios veidas ir vėl apsitraukė neįskaitomo abejingumo išraiška, – Gerai, проехали. Praeitą savaitę buvo nužudytas jūsų draugas.
– Nužudytas?
– Taip, jūs apie tai nieko nežinot?
– Apie ką?
– Apie nužudymą.
– Palaukit, išsiaiškinkim. Ar mes kalbame apie Vladą Saldauską?
– O ar paskutiniu metu netikėtai mirė daugiau jūsų draugų?

Tonas buvo šiurkštus ir Domas be galo norėjo atsikirsti, tačiau suprato, jog tai yra taktika ir šio žmogaus profesiniai įpročiai, todėl susivaldė.
– Ne, tik Vladas.
– Ką galite apie jį papasakoti?
– O kas jus domina?
– Jūsų santykiai. Gal paskutiniu metu kivirčijotės, turėjot kokių nesutarimų?
– Jūs gal juokaujate? Aš Vlado nemačiau gal ... nežinau, bent tris mėnesius tai tikrai.
– Ar jums tai atrodo juokinga, daktare Girini? – tonas vertė pasijusti siaubingai prasikaltusiu vaikiu, pastatytu pavyzdžiu prieš visą klasę.
– Ne, man visiškai nejuokinga.
– Tuomet gal malonėtumėte atsakyti rimtai į jums užduodamus klausimus?
– Aš labai norėčiau jums padėti, vyresnysis inspektoriau, tačiau nelabai suprantu, kaip tai galėčiau padaryti.
– Jūs man atrodot protingas vyras, todėl būsiu atviras. Kai išgirdau Saldausko pavardę, man ji iškart kažką priminė. Todėl pradėjau kapstytis savo atmintyje ir archyvuose. Neapsirikau – labai greitai atradau tą seną Pilkauso bylą. Jūs suprantama žinote, apie ką aš kalbu.
– Taip. Žinau.
– Gerai, tuomet te pasakysiu tik tiek, kad peržvelgus visų su ja susijusių asmenų biografijas man pasidarė dar smalsiau. Negalėjau nuginti minties, kad daktaro Vlado Saldausko mirtis susijusi su tais senais įvykiais. Juk būtų kvaila, neatkreipti dėmesio į tai, kad visi, su tuo procesu susiję asmenys šiai dienai yra savotiškai pamokyti. Na, beveik visi.
– Kur jūs lenkiate?
– Niekur, daktare, tik garsiai galvoju. Penki žmonės liudija gerokai abejotinoje byloje prieš vieną saviškių ir jis nuteisiamas. Šeštaisiais kalėjimo metais Pilkauskas įsivelia į muštynes ir žūsta. Po to, vos už kelių mėnesių, miršta jūsų žmona, po kurio laiko Lionginas Gurijevas įkliūna su narkotikais, kurį laiką priverstinai gydomas, tačiau kiek man žinoma, taip ir neišsikapsto. Trečiasis liudininkas, Raigardas Žemupis, pats tampa kaltinamuoju seksualinio priekabiavimo byloje ir nesugeba išlipti sausas iš balos. O dabar – štai – nužudomas Vladas Saldauskas.
– Jūs vėl pasakėte „nužudomas“.
– Taip, automobilio ekspertizė patvirtino, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
– Nieko nesuprantu, – juto kaip rasoja kakta, nors nuovadoje tvyrojo maloni vėsuma, – juk jūs pats pasakėte, kad Pilkauskas žuvo kalėjime.
– Taip taip, Pilkauskas žuvo, tačiau, žinote, ne visada mirtis pajėgi užbaigti istoriją, ypatingai, jei ta istorija apie neteisybę ir išdavystę.
– Klausykite, jūs jau antrą kartą mėtotės užuominomis. Jei norite kažką pasakyti, tai gal imkite ir pasakykite!
– O jūs atrodo skaičiuojat mano žodžius, gerbiamasis. Hmm, tiek to, проехали. Kol kas nieko nenoriu pasakyti, daktare, tačiau aš vis dar gerai prisimenu, kaip tuometinis komisaras mums tą bylą kišo panosėn, lyg pavyzdį, iliustruojantį, kaip galima nuteisti be jokių įrodymų.
– Aš ne teisininkas ir neketinu leistis į diskusiją, kur mažai ką išmanau. Jei turite konkrečių pretenzijų, tuomet prašau jas išdėstyti. Visa kita – tik spėlionės, kurios, beje, nesutampa su Lietuvos Respublikos Teismo nutartimi. Taigi jei neturite nieko konkretaus... – Domas atsistojo iš nepatogios kėdės.
– Taigi, daktare Girini, kaip suprantu, jums niekas negrasino ir jūs jaučiatės visiškai saugus, nes nėra priežasčių, dėl kurių kažkas norėtų kerštauti?
– Aš dėl nieko nesijaučiu kaltas ir man niekas negrasino.

Inspektorius nusikvatojo balsu ir tai buvo pirmoji ryškesnė emocija, pasirodžiusi jo veide per visą judviejų pokalbį.
– Jūs nesijaučiate kaltas... oi prajuokinote... Ar numanote, kaip mažai recidyvistų jaučia kaltę?
– Man nesvarbu, ką jaučia šio pasaulio atmatos, man rūpi tik mano paties sąžinė, o ji yra rami.
– Gerai, gerai, nereikia čia man tų jūsų savianalizių – mano nuomonės ši beletristika nekeičia.
– Manykite, ką tinkamas, – daktaras pasisuko link durų ir delnu jau pajuto šaltą rankenos metalą, kai jį suturėjo paskutinis klausimas:
– O ką manote apie Gertrūdą Šaltenytę?

Kadangi buvo nusisukęs, išnaudojo akimirką, kad suvaldytų išdavikišką veido mimiką, ištrūkusią išgirdus tą vardą.
– O kuo ji čia dėta?
– Na, protingas tyrėjas visada turi ir B variantą.
– Tai Gertrūda yra jūsų antrasis variantas? Baisiai apgailėtinas, turėčiau pasakyti. Kaip beje ir pirmasis.
– Gerai, matau, kad mes netinkamai pradėjome mūsų pažintį ir profesionalios nuomonės iš jūsų nebesulauksiu. Matyt reikės susitarti su policijos psichiatru, kad nuodugniai ją patikrintų.

Kai pagalvojo, kad į Gertės pasaulį gali įsiveržti kažkoks, nežinia kokių išankstinių nuostatų turintis svetimas vyras ir imti ją tardyti, turėdamas vienintelį tikslą: rasti jos silpnybių ir jomis pasinaudoti šio įžūlaus pareigūno teorijoms patvirtinti, jam nemaloniai suspaudė krūtinę.
– Ką norite sužinoti apie panelę Šaltenytę?
– Ar Jums žinoma, kad ji gydėsi pas daktarą Saldauską?
– Taip. Kaip ir tai, kad jis pats mane rekomendavo, kai nebegalėjo jos gydyti.
– Tikrai? Ar tai girdėjote iš daktaro Saldausko, ar iš savo naujosios pacientės?

Domas tylėjo.

– Supratau. Tyla taip pat atsakymas. O ar žinote, kad prieš metus ji buvo daktaro Gurijevo pacientė?
– Ne, šito nežinojau... Kada tai buvo?
– Prieš pat jam įninkant į morfijų.
– Jėzau, jis sėdo ant morfijaus?
– Žiūriu jūs nelabai gerai susipažinęs su savo draugų gyvenimais.
– Taip, buvau šiek tiek atitrūkęs. Atleiskit, – akimirkai nesuvaldė ironijos.
– Bet pacientais domėtis yra jūsų pareigą.
– Aš jais ir domiuosi.
– Tuomet kokia jūsų, kaip profesionalo nuomonė, ar panelė Šaltenytė galėjo būti įsimylėjusi savo daktarą taip, kad jam pasiūlius lankytis pas kitą specialistą, būtų nusprendusi jam atkeršyti?
– Oho, kokios hipotezės. Kaži, ar jos turi bent kokį pagrindą?
– Nors tai ir ne jūsų reikalas, bet man labai knieti aplaužyti tamstos aroganciją, todėl pasakysiu, kad pas daktarą Saldauską radome laiškų, kurie man aiškiai nurodo, jog vienas pacientų su juo siejo labai dideles viltis. Taigi mano hipotezės TURI pagrindą.
– Galbūt. Galbūt kažkuris iš pacientų juos ir parašė, bet nemanau, kad Gertrūda Šaltenytė.
– Ar tai jūsų asmeninė, ar profesinė pozicija?
– Profesinė, – atsakė nedelsdamas, bet nebuvo įsitikinęs, kad balsas nuskambėjo pakankamai tvirtai.



***

Juto, kad daktaras paskutiniosiomis savaitėmis kažkaip ypatingai įsitempęs: jų susitikimų metu mėgino paslėpti liūdesį, po to nerimą. O tądien tarėsi įžvelgusi net ir kažkokį sunkiai suvokiamą pyktį jo akyse. Mėgino neparodyti, kad pastebėjo, norėjo, kad viskas būtų taip, kaip anksčiau. Taip pat atvira. Norėjo vėl jausti, kaip tarp jų auga pasitikėjimas ir tikėjimas vienas kitu. Na, gal daugiau vilčių į Gertrūdos pokyčius dėjo daktaras, nei ji į jo, tačiau moteriai norėjosi manyti, kad jausmai abipusiai ir vienodai malonūs abiem.
– Gerte, Gerte, vėluoji. O gal čia aš šiandien labai nekantrus, – kaip niekada jai įėjus jis atsistojo ir priėjęs paspaudė ranką.

Stovėjo labai arti. Pažiūrėjo tiesiai į akis, stebėjo ją keletą ilgų akimirkų, kol ji panoro pabėgti nuo to žvilgsnio – buvo perdėm įdėmus ir tiriantis.
– Atsiprašau, tikrai šiek tiek pavėlavau. Gal tada negaiškime?
– Tu visiškai teisi. Įsitaisyk ir pradėk pasakoti.
– Ką? Apie vakar vakarą?
– Taip. Ar padarei tai, ką buvau sakęs?
– Taip, žinoma.
– Ir kaip? Ar sunku buvo pakeisti savo įprotį?
– Šiek tiek. Aš nepratusi vakarais valgyti saldumynų. Jei būtumėte man įdavęs dubenį salotų vietoje tų sausainėlių, viskas būtų daug paprasčiau.
– Kaip jauteisi? Buvo nerimo, kad nusižengi taisyklėms?
– Taip, šiek tiek.
– Po to jautei kaltę, ar viskas atrodė normalu ir priimtina?
– Hmmm, ne, viskas buvo gana normalu.
– O kaip dabar jautiesi?
– Dabar?
– Taip, dabar. Kaip jautiesi sėdėdama priešais mane ir meluodama į akis?

– Aš...
– Nereikia. Patylėk, – suurzgė per sukąstus dantis ir pašokęs nuo krėslo atsuko jai nugarą.

Pirmosios sekundės buvo be galo sunkios, o po jų įsigalėjusi tyla – nepakeliama. Gertrūda matė, kaip daktaras kelis kartus delnais perbraukė plaukus, tačiau taip ir neatsisuko. Spitrijo į Neries vandenį ir tylėjo, tylėjo, tylėjo...
– Beveik buvau tikras, kad to nepadarysi, tačiau nemaniau, kad meluosi.
– Nežinau...
– Sakiau patylėk. Galbūt čia mano klaida, kad per daug iš tavęs tikėjausi ir per smarkiai spaudžiau. Reikėjo pradėti nuo lėtesnio prisipratinimo. Turėjau suprasti, kad tu dar tam nepasirengusi. Bet melas, Gerte, melas mane nuvilia...

Net pati nustebo supratusi, kaip skaudu girdėti tokius žodžius – nenorėjo nieko nuvilti. Visada siekė būti geriausia, pateisinti visus lūkesčius. O labiausiai trikdė tai, kad nė pati sau negalėjo atsakyti, kodėl pamelavo. Gal bijojo, jog daktaras nesupras ją apėmusios baimės? Nenorėjo pasirodyti silpna? Kad ir kas ją pastūmėjo nutylėti apie savo silpnumą, bet kaltė, bykstelėjusi susidūrus su nenuginčijamu faktu, vertė nuolaidžiauti, ieškoti būdo, kaip galėtų išsipirkti, atgauti prarastą pasitikėjimą. Visi šie jausmai užliejo kaip vandenyno banga, nepalikdami vietos abejonei, sveikai nuovokai, kuri galbūt būtų pašnabždėjusi, jog visa ši drama galimai surežisuota. Suplanuota, siekiant vienintelio tikslo – jos paklusnumo. Nes būtent tokią privilegiją gavo Domas. Bet kurią kitą dieną būtų nedelsdamas ja pasinaudojęs taip, kaip ir buvo iš anksto sumanęs, tačiau po paskutiniųjų dienų įvykių negalėjo apsispręsti. Galvoje vis kirbėjo pagunda išnaudoti šią situaciją ir iškvosti pacientę dėl jos buvusių santykių su ankstesniais gydytojais. Tos abejonės įkrito į sąmonę jau Vlado laidotuvių dieną – pradžioje neapčiuoptos ir vos juntamos, po apsilankymo policijos komisariate tapo augančiomis chimeromis, besiplėšančiomis pasąmonėje. Būtent tai ir mėgino nuspręsti Domas, versdamas ilgas minutes laukti moterį nežinioje: ar susitelkti į pagalbą, į savo darbą, ar išnaudoti tokią puikią progą ir iškvosti sau asmeniškai rūpimais klausimais.
– Ateik, padėsi man nukraustyti stalą, – pagaliau ištarė žengdamas į kambario gilumą.

Prie tolimosios sienos buvo priglaustas ilgas ir ne itin platus metalinis stalas, apkrautas žurnalų stirtomis, albumais ir moksline literatūra.

Dirbo tylėdami, krovė viską tiesiai ant grindų, ten, kur mostu nurodė daktaras. Kai stalas liko tuščias, jis lengvai jį pakėlė ir nunešė į vidurį kambario. Vaizdas Gertrūdai nemaloniai priminė operacinę.
– Gulk.
– Kur???
– Lipk ant to stalo ir atsigulk.
– Jūs gal juokaujat?
– Nė nemanau. Mėginsime žengti po žingsnelį.
– Ir kas čia per žingsnelis?
– Mokysimės būti nemaloniomis ir iš pirmo žvilgsnio nepriimtinomis aplinkybėmis.
– Tai jau tikrai nemaloniomis ir nepriimtinomis. Ir išvis nesuprantu šito sumanymo.
– Svarbu aš suprantu, Gerte. O kad tau tas reikalinga, parodė mūsų mažas eksperimentas su sumautais sausainiais. Tu nesugebi savarankiškai išeiti iš savo komforto zonos, todėl man teks tave išstumti iš jos po truputį.
– Nesąmonės kažkokios...
– Gerte, visada turi pasirinkimą, – jis mostelėjo link durų, bet ir be to ji puikiai suprato, apie ką kalbama.
– Gerai, bet iškart pasakau, kad man tai nepatinka.
– O, aš nė neabejoju, kad tau nepatinka.

Jis pasitraukė keletą žingsnių į šalį ir palaukė, kol moteris nusispyrusi batelius užsirangė ant stalo.
– Ir dar šis tas, Gerte. Šiandien aš tave liesiu.