Mėnulio vaikai

Galvojau, apie ką šiandien rašyti - apie meilę ar apie religiją? O gal apie Olimpiadą?

Gal kas nuoširdžiai galite pasakyti, kas per poezijos sakalai tie mūsų žurnalistai, kad rašo vien apie tualetus, dirbtinį sniegą, o apie sportininkus, varžybas ir rezultatus reikia ieškoti užsienio spaudoje? Atrodo, nebežiūriu televizoriaus, bet dabar viską, nuo ko gali dingti apetitas sukėlė į internetą. Skaitant komentarus po bet kuriuo straipsniu, akivaizdu, kad komentuoja emigrantai ir pramoninių šalies regionų gyventojai. Aš juos vadinu darbo jėga, nors daug teisingiau būtų vadinti “bedarbo jėga”, kuriai tiktų vienos dainos priedainis: “Nors aš išvažiavęs, bet kada nors sugrįšiu, kai bus vasara”.

Gerai, apie Olimpiadą nieko nepapasakosiu, nes nei žinau ką įdomaus, nebent tai, kad amerikietis biatlonininkas išlaužė kartonines duris. Šiandien tą patį pamėginau su savo kambario durimis. Nors jos ir nebuvo užsikirtę, bet man pavyko išdaužti stiklą. Tiesiog susiklostė labai nepalanki situacija: sėdėjau prie kompo ir išgirdau, kaip pagaliau užvirė vanduo arbatinuke.

Dabar mąstau, ką atsakyčiau, jei manęs paklaustų, kas yra meilė. Sakyčiau, kad nesvarbu, kiek tau metų - ar tu vaikas, ar jaunas, ar senas. Nesvarbu lytis - ar tai vyras ir moteris, ar dvi moterys, ar du vyrai - mylėti nereikia mokytis, mylėjimui nereikia patirties, mylėjimui nereikia sąlygų, mylėti nereikia. Mylėti nebūtina amžinai, nebūtina meluoti, kad myli. Mylėti galima tą akimirką, pasižiūri į žmogų ir jauti, kad jį mylį. Už 10 minučių pasižiūri į žmogų ir nebemyli, nes nebajauti to jausmo. Nebūtina prisipažinti, kad myli ar sakyti tai iš reikalo. Nebūtina meilės ieškoti. Beje, mylėti galima ir save. Kaip aš apibūdinčiau seksą?

Seksą absoliučiai atskirčiau nuo meilės, nes jis kaip koks tauriųjų metalų ieškojimas kasykloje. Kuo mažiau šachtininkų buvo užsukę, tuo brangesnių metalų ten rasi. Ten, kur knibžda šachtininkai, gali rasti tik anglių, dzikų ir ligų. Taigi, žmonėms nebūtina kažkokia fizinė trintis, kuri atima jų jėgas. Tobulas suartėjimas yra apsikabinimas ir vienas kito jautimas. Pagal ką reiktų rinktis partnerį? Kvailiausias pasirinkimas būtų - pagal išvaizdą ar figūrą. Sakau iš asmeninės patirties - vyrus traukia moteriškos formos: krūtinė, užpakalis, bet traukia tik iš pradžių. Gali būti tobula figūra, o moteris visiškai nenuoširdi, šalta ir kompleksuota ir iš kas iš to, kad liesi tą papą ir nieko nejausi? Tiesiog bus stipri demotyvacija, kad parsiduodi bjauriam žmogui už papą ar kad galėtum su šiupeliu prabraukti pro šachtą. Pats svarbiausias dalykas tarp žmonių yra… Ne, ne pajamos ir net gi ne protas. Protingas žmogus gali pastatyti į vietą, sėkmingai padalinti turtą ne tavo naudai skyrybų metu ir kitaip tave pamokyti. Aš (nesakau, kad ir kiti taip turi daryti, tai mano asmeninis požiūris) visą laiką žmones atsirinkdavau pagal ryšį. Man ryšys yra pats svarbiausias dalykas. Tarkime, jei pas mane Labas, o pas ją Tele2 - viskas. Nieko nebus. Gerai, jau gerai, ne apie tą ryšį šneku. Nėra taip paprasta apibūdinti, ką vadinu ryšiu. Paprasčiausias apibūdinimas būtų: pabundi ryte ir nori būti su žmogum. 90% norisi žmogų spirti iš lovos ir liepti padaryti kavos ir pizdinti iš tavo namų, bet jei žmogui jauti ryšį, pirmiausia, ką padarysi, tai norėsi parodyti, koks jis tau svarbus. Rytais tai būna įvairiausi žodžiai, dažniausiai išgirstami įprastomis dienomis: “labas rytas, myliu”. Savaitgaliais: “eik tu nx, kaip skauda galvą, nematei mineralinio? ”

Na, čia tiek grynų ir satyriškų pamąstymų apie meilę, o dabar apie vaikus. Kas gi jie? Jei seksas, tai tauriųjų metalų paieška, tai vaikai - juvelyriniai dirbiniai. Kažkur skaičiau, kad paskutinė Olimpiada, kurioje buvo gryno aukso medaliai, vyko 1912 Švedijoje. Daugiau grynų aukso medalių nebuvo. Spėju, po tų laikų ir gryno aukso vaikų gimė labai mažas procentas. Dauguma yra neplanuoti, kurie kaip iš anglies nukalti medaliai, niekam nereikalingi, apsisnarglėję vaikšto kiemuose, į darželius atneša keiksmažodžius, mokyklose bando įvairiausiais būdais gauti dėmesio, būdami paaugliais pradedas vogti, svaigintis, baigę mokyklą arba jos nebaigę išvažiuoja porai metų pavergauti į kokią Vokietiją ar “Ispanus”, “Ūkus” ir paskui grįžę galutinai susigadina gyvenimus sau ir tėvams. O tėvai vargšai, gailėkite jų visi. O, kai blet, tėvas būdamas jaunas landžiojo po šachtas be šalmo, tai nepagalvojo. Pasitaiko vaikų, kurie kaip aukso ir kitų metalų lydinys. Iš išorės atrodo auksiniai, o viduj vis tiek kažkokia chernia. Jie kaip bananai - žievė graži, o vidus išpuvęs ir nevalgomas. Tokiems duok apsirengt, duok pinigų, duok draugų, duok atostogų, duok, duok tik. Jie žino savo teises, bet pamiršta pareigas. Mano mėgstamiausi vaikai - sidabriniai. Iš sidabro retas kas daro lydinį, jis toks šaltas, simbolizuojantis naktį ir mėnulį. Mėnulio vaikai yra patys įdomiausi ir paslaptingiausi. Iš šalies atrodo pažeidžiami ir lengvai įtraukiami į pinkles, bet tamsūs žmonės ir meilė rudeniui bei pavasariui juos užgrūdino nesusigundyti pagundoms, neparduoti savo idėjų ir atsirinkti žmones.
P. s. ten, kur rašiau apie meilę, buvau užsiminęs, kad vyras gali mylėti vyrą, o moteris moterį. Tikriausiai pamanėte, koks aš tolerantiškas. Šiai dienai dabar baisiai madinga apsimesti kovojančiu už toleranciją ir lygias teises, nes nebegalima turėti savo nuomonės ir sakyti, kad tau nepatinka homoseksualai, nes visokie teisių gynėjai sušoks ir iškapos akis. Taigi, apsidrausdamas nuo tokių žmonių, parašiau, kad mylėti gali bet kas, bet ką, bet vaikų susilaukti gali tik vyras ir moteris, visi kiti atvejai nebus natūralūs. Įsivaizduokite, vyrą, kuris išvyksta į žvejybą, o namo grįžta su pirkta ar vogta žuvimi. Turi pats pasigauti.

Vakar mane vėl aplankė liūdesys. Sėdėjome dviese ant palangės ir per pusę rūkėme paskutinę mano cigaretę. Pagalvojau, kad reiktų šiandien pasimelsti. Bet vos tik pagalvojau apie maldą, prisiminiau bažnyčią, jėzų, krikštą per prievartą, visas pasakas, Golgotos kalną, šv. Gralį ir kitokias nesąmones… Kaip jie sugebėjo prasukti tokį marketingą? Čia gi autoritarinis valdymas kaip Baltarusijoje. Tik tark žodį negerai apie religiją ir viskas - tu iš jos tyčiojiesi. Kodėl man turi reikėti tarpininkų? Nuėjau į lovą, atsiguliau, ir tariau:

- Labas, Dieve. Atsiprašau, kad buvau tave šiek tiek pamiršęs. Na, ne šiek tiek, bet juk svarbiausia, kad prisiminiau, ar ne? Nesupyk, kad klausau metalo muzikos ir žiūriu paveikslėlius su velniu. Ačiū, kad nors ir nusivažiavęs, bet aš vis dar gyvas ir vis dar turiu kažkokių ketinimų ir norų. Ačiū, kad niekas nemirė iš giminių, prašau, išmokyk mane taupyti ir apsaugok nuo nuodėmių ir pagundų.

Sukalbėjęs tokią paprastą maldelę, persižegnojau, pabučiavau rodomąjį pirštą ir gulėdamas lovoje iškėliau jį į viršų. Žiūrėdamas pro langą, kol sumirksės žvaigždė. Taip reikia daryti, nes sumirksėjusi žvaigždė reiškia, jog tavo malda priimta. Jei žvaigždė nesumirksi, reikia pabučiuoti pirštą dar kartą (panašiai, kaip per futbolo varžybas švenčiamas įmuštas įvartis) ir papusti link dangaus. Jei nesumirksi dar kartą, reikia pačiam įsivaizduoti, kad žvaigždė sumirksėjo. Štai ir visa mano religija. Man nesvarbu, kuo žmonės tikėjo prieš šimtą ar tūkstantį metų. Nesvarbu, ką jie vartojo ir kokias holiucinacijas užrašinėjo savo šaltiniuose. Man daug įtikinamiau skamba Markizo De Sado sukurtos istorijos. Vėliau sumąsčiau religiją palyginti su IT projektu.

Žmonėms patinka gamta: dangus, kalnai, kriokliai, upės ir gyvūnai. Vienas žmogus ėmė rinkti informaciją apie gamtą ir sukūrė puslapį. Iš pradžių jis buvo nemokamas ir visiems patiko. Vėliau žmogus susimąstė: nachui man to reikia? Moku už serverį, eikvoju savo laiką, o tie ateina čia, pasižiūri ir išeina. Reikia apmokestinti, padarysiu rinkliavą.

Įvedus rinkliavą, kiti pamatė, kad iš to galima uždirbti, atidarė analogišką projektą, tik upes pakeitė ežerais, kalnus ugnikalniais ir daugiau, px, esmė skiriasi, jau rinkliavą rinkti galima. Projektai vienas kitam neprieštaravo. Vėliau, siekiant išgarsinti savo projektą, buvo imtasi merketingo sprendimų - vienas portalas sukūrė savo logotipą, kitas net gi sukūrė savo talismaną, dinozauriuką, kuris karts nuo karto apsireikšdavo ir sakydavo: aplankykite www. asdfsdkfsdfasdf . com ir pamatysite, ko nematę. Visur kitur plagiatas.

Galiausiai dauguma žmonių susivokė, kad jie moka pinigus už tą pačią gamtą, kuri priklauso visiems, jie galėtų patys keliauti ir ją pažinti savaip, o ne taip, kaip ji aprašoma. Žinoma, daugybė silpnavalių, kurie neva užisiėmę ir neturi laiko, vis dėlto liko prie senų projektų ir jiems toliau moka pinigus vien todėl, kad paskendę pilkoje kasdienybėje patys karts nuo karto išgirsta kažką girdėto, bet priima kaip naują ir dar turi unikalią progą pasipuikuoti prieš kitus, kiek jie daug yra pasiekę.

Tiek metaforiškų palyginimų ir dabar pabaigai nuvilsiu tuos žmones, kurie turi išsiskutę ant gaktos apverstą kryžių ar dar blogiau - yra jį išsitatuiravę. Nesuvokiu, kaip galima naudoti apvertą kryžių tam tikrose bendruomenėse. Facebooke pilna grupių, kur susirinkę gyvenimu nusivylę žmonės, kelia nuotraukas su velniais ir rašo “Heil Satan”. Tai bukumo viršūnė. Jei jie iš be jokios ironijos ar humoro jausmo garbina velnią, tai turėtų žinoti, kad pasirinko ne tokį simbolį. “Tikrasis” turėtų būti sieros ženklo simbolis:
http: //www. religioustolerance. org/brimstone. jpg

Mano supratimu, labai kvaila naudoti priešingą simbolį (pvz. apverstą kryžių) su priešingomis idėjomis. Tai reikštų, kad esi visiškai priklausomas nuo pirmojo simbolio. Jei nebūtų jo, nebūtų ir tavojo. Paimkime sportą. Tarkime yra viena komanda, turinti savo pavadinimą ir logotipą, o kita komanda naudotų tą patį logotipą, tik apverstą.

Dabar grįžtu prie religijos. Beveik kiekviena religija turi “pranašą”, kuris neva pasirodė žmonėms. Kodėl žmonėms reikalingi pranašai? Nes jie netiki ir nori įsitikinti? Kam to reikia? Čia tas pats, kas žmona nepasitiki savo vyru ir nuolat tikrina jo elektroninį paštą, skaito sms žinutes. Štai, ką užtenka žinoti apie bažnyčios šaknis: Dvasininkų smaginimosi istorija . Dar prie to būtų galima pridėti tokius raktažodžius kaip “kryžiaus žygis”, “džihadas” ir mozė. Kai kur mozė net gi laikomas šventuoju, kai tuo tarpu dievo įsakymuose sakoma “nežudyk”, o mozė, pasak rašytinių šaltinių šią nuodėmę buvo įvykdęs, neskaitant, kai praskyrė vandenis ir užliejo “blogus” žmones. Aišku, tai ne faktai, o abejotina literatūra, bet kaip galima taip smarkiai paveikti žmones, kad iki šių dienų dar klesti ši sistema, stovi pastatai ir žmonės eina kažkur ieškoti vilties, o kunigai atvažiuoja pas močiutes, “kalėdoja”, renka pinigus, atsisako močiučių ruoštos silkės, nes “nealkani”. Lygiai tokie pat “kunigai” naudojasi tų pačių močiučių naivumu, paskambinę, kad jų sūnus pateko į avariją ir privažiuoja paimti pinigų.

Aš jokiu būdu nesmerkiu tikinčiųjų ar naivių žmonių. Kodėl? Lengviausia yra pasijuokti iš kito ir nieko nedaryti. Protingi stato parduotuves, kur tie paprasti žmonės, varotojai apsiperka ir ant jų griūna stogai, įtraukia žmones į farmacijos pramonę, sugeba manipuliuoti jais, pasitelkdami žiniasklaidos priemones ir daro bet kokį kitą biznį. Jei seniau buvo galima susikrauti kapitalą suradus pigios darbo jėgos, šiandien pakanka surasti silpno proto žmonių.

Mėnulio vaikai - tie, kurie nėra nei tie, nei tie. Nei pernelyg naivūs, kad pirkdami loterijos bilietą už du litus laimės krūvą pinigų ir atiduos giminaičiams, kad juos gerbtų, nes per visą gyvenimą nesugebėjo nusipelnyti pagarbos, nei tie, kur išnaudos vargšą naivų žmogų. Pradžioje rašiau apie meilės trapumą, kad mylėti galima vos vieną akimirką, o kitą jau nebe. Panašiai ir su tais mėnulio vaikais - atrodo, akimirką žmogus visiškai laisvas, neįtakojamas kitų, o kitą užsimiršta, kas esąs ir puola, lekia, ieškodamas pigių saulės spindulių.