Tarsi priekaištas...

Ei, žmonės, kur jūs taip skubate, kodėl taip lekiat lyg akis išdegę? A... jūs nešate gėles ant savo artimųjų kapų, skubate jiems uždegti žvakelę, kad sukalbėję maldelę vėl bėgtumėte atgal, vėl skubėtumėte. Bet kur? Ar susimąstote bent vienas, kad ir jūsų gyvenimas kada nors baigsis čia, kad jau kiti bėgs nešini gėlėmis, skubės uždegti žvakelę jums. Ir taip iki begalybės...
    Ar matote, kad visos kapinės paskendusios gėlių jūroje, kaip jos šviečia? Šviečia mirusiųjų miestas. Bet ar skubėdami pastebite, kad čia, patvoryje, kur palaidoti benamiai, tamsu? Ar matote, kad čia nėra gėlių? Ne, jūs to nematote. Šiandien jūs „laimingi“, šiandien turite „viską“, ko žmogui reikia. Bet ar jūs užtikrinti, kad jūsų neištiks toks pat likimas kaip tų, kurie čia, patvoryje, guli visų užmiršti, niekieno nelankomi...
      Galbūt ir jie kažkada skubėjo net nesusimąstydami, kad gyvenimas yra žiaurus. Ne tik žiaurus, bet ir labai trumpas. Susimąstykit, sustokit nors minutėlei. Jeigu nenorite uždegti žvakelės, tai bent sukalbėkite maldą. Jei jūs žinotumėte, kaip ji jiems reikalinga, kaip jie laukia jūsų maldų, tikrai nebūtumėte abejingi... Juk ir jie kažkada turėjo namus, buvo jauni, stiprūs, mylimi ir gerbiami. Dabar jūs esate jauni, gerbiami ir turtingi, bet ar atjaučiate kitus, ir tuos, kurie čia guli? Deja, dauguma apie tai net nesusimąstote...
        Pažvelkite kad ir į tą kraštinį kapelį. Jis visai dar naujas. Dar nespėjo išblukti raidės ant medinio kryželio, dar matyti užrašas, bylojantis, kas čia palaidota. Kartais nėra net gimimo datos, tik mirties... Gal kada nors pro šalį praeis ir tie, kurie anksčiau jį gerbė ir mylėjo... Gal praeis artimieji ir, netyčia perskaitę užrašą, nustebs: „Žiūrėk, tai jis čia palaidotas, o aš maniau... „Ką tu manei?... Manei, kad išbraukei jį iš savo gyvenimo ir jis išgaravo kaip dūmas? Deja, niekada nepagalvojai, kad gal jis neturi pastogės, neturi duonos, gal būt jam šalta, naktimis neturi kur prisiglausti... Nepamąstei apie tai, kad jis renka butelius iš konteinerių, ieško juose išmestos duonos kriaukšlės, ieško kokio nors rūbo, kad kad galėtų pridengti savo varganą, ligų iškamuotą kūną. O kam? Juk tau šiandien gera, kur čia atjausi kiekvieną „bomžą“... Gal būt jis renka tuos butelius todėl, kad galėtų nusipirkti svaigalų, gal jis tiesiog buvo valkata, tingintis dirbti? Ar paklausei bent vieno tokio žmogaus, kodėl jis renka butelius ir kuičiasi šiukšlių konteineriuose? Paklausk. Gal tada pasikeis tavo požiūris į „bomžus“, gal atsivers tavo akys, gal tada tu daug ką suprasi... ir nepraeisi pro apleistą kapelį patvoryje, uždegsi žvakelę, sukalbėsi maldą...