Labas

Laba diena. Tai aš Rapolas! Kodėl išsigandęs traukiesi atgal ir dairaisi, lyg lauktum pagalbos? Aš geras, nieko nedarysiu... dabar. Klausykis manęs dvasna. Taip – būtent dvasna ir ne kitaip. Nes esi vertas šiaip jau mano bjauriausių žodžių, o tavo giminę iš vis noriu prakeikti, bet kol kas neatlikinėsiu šio ritualo, nes per daug nervingas esu. Po to prakeiksiu nepakankamai  žiauriai ir jie nepatirs to... Na, užteks kalbėti niekus. Nebėk į šalį, matau lūpa virpa lyg pasiutus, tačiau ramybės. Vakar nusprendžiau bausti tave. Bausmė bus pasakojimas apie mano vakar dieną.
Kas – tu drįsti sakyti, kad manęs nepažįsti? Mane ima juokas, palauk. Cha cha cha.... Na va.  Tu negali manęs nepažinoti, nes aš tave pažįstu. Kas tu, manęs teiraujiesi? Vyras su didele ryža barzda ir mėlynu lietpalčiu. Vardo? Ką aš žinau, man neįdomu, svarbiausia, kad tave atpažinau.
Prieš savaitę, mano unikalų protą slopino psichotropiniai vaistai. Jurga neatėjo aplankyti manęs ir neatnešė mano taip lauktų cepelinų, štai kodėl aš pasiutau, nors daba gal ir gailiuosi.
Šaukštą suvariau per giliai į sanitaro akį, ji trūko lyg kiaušinio lukštas. Nuplauti įrankio neturėjau kur, todėl paprašiau kito sanitaro kad atiduotų raktą. Jis nedavė ir teko jam nurauti galvą. Žinai, kai įsiuntu, tampu labai galingas, man tada ir stiprus vyras kaip viščiukas.
Ko drebi? Tau galvos nerausiu. Myliu tave barzdotas vaikine. Iš tikro aš esu gėjus ir tuo didžiuojuosi. Mes pirmą kartą susitikome gėjų parade, nepameni? Tu buvai persirengęs moterimi ir atrodei unikaliai, o aš buvau su ultra moderniais triusikais su iškirptu klynu... Keista, kad nepameni, aš tave puikiai, taip ir plevėsuoja tavo ruda barzda man prieš akis, kaip anuomet. Tai buvo pereitais metais.
Nesvarbu, gal pasibučiuojam... Ko kiši tą ranką? Tu vedęs? Na ir kas? Daug kas taip daro. Turbūt dirbi atsakingose pareigose ir turi slėpti...
Prisiminiau, tu juk esi labai blogas žmogus ir tai vis dėl tos giminės, kuri tave išperėjo. Bjauru. Nemalonu. Teks juos prakeikti, o burtų knygą palikau ant suoliuko kieme. Na aš ją pats parašiau, todėl turėčiau kai ką atsiminti.
Kas tau? Per smarkiai apkabinau...? Kodėl tu kaip skudurinė lėlė? Turėjau aš lėlę, ją vadinau Marija, tačiau vieną dieną ji pradėjo dvokti ir jos akys ištekėjo. Teko išmesti į šiukšlyną ir ieškoti sekančios. O po to iškimšti pjuvenomis. Koks darbas, bet lėlės lengvai genda.
Matyt ir tu virtai plastmasiniu kaktusu.  Taip būna. Einu savais keliais. Tik paimsiu tavo maišelį, nes ant jo šaunus užrašas. Jei nieko prieš pirkinius sudėsiu tau į kišenes. Velnias, netelpa. Tiek to, padėsiu šalia.
Sudie. Ogi koks maginis žodis yra MAXIMA.