Elgeta

Atlaidai... Suvažiavo, suėjo šimtai žmonių. Prie tako, kuris vedė į koplyčią, vienoje pusėje išsirikiavo prekeiviai. Viską jie pardavinėjo: pradedant šventais paveikslėliais ir baigiant alumi...
  Ko jūs, žmonės, čia subėgote? Ištroškę maldos ir Dievo palaimos, ar norėdami parodyti save ir pasižiūrėti į kitus? Išsipuošę sulėkėte su savo atžalomis, kurios įkyriai prašė nupirkti tų, blizgančiais popierėliais apvyniotų saldainių. Ėjote taku, akis nukreipę į pardavėjų pusę, nerūpestingi, sakyčiau linksmi, neatrodė, kad jau labai ištroškę maldos...
    Tuo tarpu, priešingoje tako pusėje, ant žemės, sėdėjo elgetos. Daug jų buvo... Ir jie čia sugūžėjo iš įvairių pašalių. Vieni atvirai rodė savo negalią: pūliuojančias kojas, sužalotas rankas, žaizdas... Jų pirštai varstė rožinio karoliukus, o akys klajojo po praeinančių minią. Vienas, kitas praeinantis įdėdavo pinigėlį, kuris suskambęs pažadindavo iš maldos.
    Atokiau kitų sėdėjo gana jauna moteris. Ji nerodė savo žaizdų, tik sukniubus meldėsi. Meldėsi tikrai nuoširdžiai, tą išdavė ašaros, kurios riedėjo jos skruostais. Ji net nepažvelgdavo į tuos, kurie įdėdavo jai pinigėlį, nepadėkodavo. O tų užjaučiančių buvo įvairių, kai kurie pasiųsdavo repliką“Jauna, galėtų darbo ieškotis, ko čia sėdi“... Oi, jūs, žmonės, suplaukę čia ieškoti Dievo palaimos, Jo užtarimo... Kodėl nei vienas nepažvelgėte į tos vienišos moters neregias akis? Jei būtumėte pažvelgę,, būtumėte pamatę tą beribį skausmą, kurio neaprašysi ir neapsakysi žodžiais. Vargu, ar jūs būtumėte išskaitę iš tų neregių akių, kad ta moteris per metus palaidojo savo vyrą ir dukrelę, kad po jų išėjimo, ją palietė baisi liga ir ji ne tik apako, bet paralyžavo ir vieną ranką. Ką ten įskaitysi, geriau jau pasiųsti repliką ir nuėjus į koplyčią, pakėlus akis į dangų maldauti malonės sau, savo artimiesiems. O ar bent vienas sukalbėjote maldelę už ją, už tuos, kurie sėdi kitoje tako pusėje. Oi, kokie mes geri katalikai, kaip mes mylime artimą... žodžiais, bet viskas tuo pasibaigia. Ir tie, kurie įmetat tą menką pinigėlį, ir jūs, dauguma, tai darote ne iš meilės artimui, o tiesiog nepatogu praeiti pro šalį, jau geriau, kad jų visai nebūtų... Bet jie yra, jie ir bus, tik ar bus kada nors mūsų tikra meilė artimui, tikra, ne fasadinė užuojauta tiems, kuriems taip jos reikia?