Aš ilgai netruksiu

2010-ųjų metų spalio mėnesį leidausi žemyn nuo baltos žvyro kalvos ir negalvojau apie ateitį. „Aš parvarysiu iš ganyklos veršelį, jį laižo karvė, jis visas svyruoja ir vos pastovi ant kojų, aš ilgai netruksiu, eime kartu... „. Tempiau savo gitaros dėklą, variau jį žemyn nuo kalno ir vis negalvojau apie ateitį. Apskritai, ateities vaizdinys mane baugino, jaunas visą analizuojantis mano protas niūniavo kažkokią simfoniją apie metų laikus, įsivaizdavau save lyg metų laiką, kuris turi sulaukti savo eilės.
Apačioje dulkėjo priemiestis, gatvėse stumdėsi automobiliai, tįsojo kelios geležinkelio vagos, buvo panašios į siūles, kurios riša suskilusią molinę žemę. Tolėliau plytėjo drėkinami laukai, atšlaites vagojo apelsinų giraitės, atrodančios visai kaip kapinių lysvės. Kažkur už keliolikos kilometrų jūros bangos graibstė savo išbrinkusį smėlį, pasenę čionykščiai diedukai, rūkydami cigarus, dainavo valtyse vaikystės dainas, gėrė vyną ir raižė vandens paviršių irklais bei varytuvais. Nuo jūros lėtai plaukė skaidrūs debesys. Buvo šilta, šviesu ir toks spalio vidudienis sklido pro dar miegančius miesto pakraščius, skyles uolose ir benames betono relikvijas.
Leidausi žemyn ne takeliu ir susibraižiau kojas braudamasis per krūmų dyglius. Delnuose dilgčiojo pora tragiškų pūslių nuo nepatogios gitaros dėklo rankenos. Dėklas vilkosi šiurkščia žeme ir draskė savo odinį paviršių, mat iš kaklaraiščio buvau pasidaręs baisiai prastą dėklo diržą. Tikra braižatis. Bent delnų nebediegė.
Už poros kilometrų, laukė margas miestas, nepamenu pavadinimo, mat išlipęs iš autobuso nuskubėjau tiesiai į kalvas, nes norėjau pasivaikščioti po pusdykumes. Iš kuprinės išsitraukiau binoklį ir taikiausi pusvalandį į šiaurines uolas, lyg tikėdamasis išvysti tai dėl ko atsibeldžiau į šiuos kraštus. 'Dulkėti sarabandos debesys smėlio atšlaitėje šoka'. Buvau suplanavęs iki vakaro nuvykti dar kelis šimtus kilometrų šiaurėn. Todėl saulei kirtus dangaus ekvatorių pajudėjau į miesto pusę.
Traukinių stotyje užkalbinau jauną vaikiną tepaluotomis rankomis, paklausiau koks protingiausias kelias į šiaurę. Jis už mano pinigus nupirko man bilietą traukiniu, sakė pats važiuojąs į šiaurę tik kita kryptimi, dar mainais paprašė cigaretės ir ugnies, paklausė iš kur aš atvykęs. Iš Lietuvos.
- Lietuvis? - nustebo jis ir sugriebė man už peties, - Po velnių! Aš iš Mažeikių. Tadas.
Tadas buvo visiškai jaunas šūdmalys iš Mažeikių taisantis motociklus Gandijoje ir kituose miestuose, gerai mokėjo ispaniškai, daug keikėsi ir pezėjo apie savo dėdę milijonierių, kažkokį sahibą iš 'Mažeikių Naftos'. Beveik netikėjau tuo ką jis kalbėjo, tik linkčiojau ir pridurdavau, jog nežinai, žmogus, po kuria velėna atkasi sėkmę. Tadas tikino, jog pasibaigus žemėje naftai jo dėdė bus sukaupęs daugybę pinigų, kurių pakaks visai giminei iki pat kitos pasaulio pabaigos. Kažkodėl įsivaizdavau kaip sahibas naftininkas bando išspausti paskutinę naftos čiurkšlę iš savo milžiniškos pinigų šūsnies.
- Šią vasarą vos nenudvėsiau Gandijoje prie motociklų, teko daug dirbt, saulė šutina ne taip kaip dabar, pajustum kai imtų lydytis pautai. Nepratę žmonės ir numiršta. Tu čia ilgam?
- Nežinau, gal pusmečiui, ieškau darbo, keliauju.
- Moki ispaniškai? Nemoki, tai darbo negausi, nebent ruošiesi pardavinėt kreką turistams.
- Ledus.
Jis iš kuprinės išsitraukė ispanišką laikraštį, pravertė kelis lapus ir ėmė skaityti darbo skelbimus. Padavėja, pardavėja, asistentė, sekretorė, šaltkalvis. Tadas užsiminė apie pusbrolio garažą Benidorme, neva ten reikia pagalbininkų. Pasakiau, jog nemoku vairuoti ir nežinau nieko apie variklius. Jam buvo keista, jog aš, taip gerai atrodantis jaunuolis, nieko neišmanau apie motociklus ir mašinas.
- Kiek turi pinigų su savimi? - užklausė aplankytas neaiškios minties.
Nenorėjau jam sakyti visos sumos, kurią tampiausi kartu su savimi, o kaip vėliau pasimokiau - niekad nereikia girtis, kad išvis turi pinigų. Mano kaklaraištyje slėpėsi įsiūti keli šimtai eurų, buvau sau prisiekęs juos panaudoti tik itin kraštutinėmis aplinkybėmis.
- Vos septyniasdešimt eurų. - nuslėpiau tiesą.
- Cha! Pražūsi ir dar kaip. Štai, tavo traukinys į Valenciją jau... čia.
Traukinys įriedėjo į geležinkelio stotį, sucypė stabdžiai, atsilapojo durys. Paspaudėm vienas kitam rankas ir palinkėjom sėkmės.
- Nesušalk ateinančią vasarą! - sušukau tempdamas gitarą į vidų.
- Nusiprausk!
- Būk sveikas!
- Ura!
Aš įlipau į traukinį. Viduje sėdėti buvo gera - sėdynės minkštos ir patogios, žmonių beveik nebuvo. Vagono gale prie stiklo prisispaudusi snūduriavo jauna rudaplaukė mergina. Ji buvo nusiavusi batelius ir kojas sukėlusi ant gretimos sėdynės. Sugalvojau atsisėsti priešais ją ir kelionėje į Valenciją vis dirsčioti. Užkėliau mantą į viršų ir prisislinkau prie lango. Įsižiūrėjau į Tadą platformos šešėlyje, jis rūkė antrą mano cigaretę ir žvilgčiojo į savo tepaluotas rankas. Matyt, jomis labai didžiuojasi ir neplauna šimtmečiais, idant tai taptų ryškia pirmosios brandos žyme, pamaniau. Visos tiesos Tadui neatskleidžiau, jog į Valenciją važiuoju dirbti apelsinų plantacijose. Matyt būtų gerokai krenkštelėjęs ir ironiškai palinkėjęs didžiausios sėkmės.