Duok ranką. Karolis.

K A R O L I S

      - Laba diena, dėde.
      - Sveika, sveika, džiaugiuosi. Girdėjau, kalbėjai su Ale. Žinojau, ateis ir mano eilė. Dar tavęs laukia tetos Julės vyras Vincas... Tiek iškentėjęs Sibire nusipelnė tavo dėmesio.
      - Manai, kad visi, buvę Sibire, yra geri ir malonūs žmonės?
      - Turėtum jausti pagarbą jo kančioms.
      - Ne visi, patyrę vargo, pasidaro geresni. Dažnai remdamiesi praeities kančiomis dar labiau engia artimuosius.
      - Nesmerk.
      - Nesmerkiu, bet nenoriu bendrauti. O tu, Karoli, nepasidarei dvasiniu vampyru, nors iškentėjai Uralsko lageryje devynerius metus. Išlikai kupinas gyvenimo džiaugsmo, meilės žmonėms.
      - Būtent dėl to, kad iškentėjau. Grįžęs džiaugiausi kiekviena diena, kiekviena minute. Norėjau puoštis, šokti, dainuoti. Troškau, kad visi aplinkui būtų laimingi.
      - Tai štai kodėl garsėjai kaip didelis puošeiva.
      - Jaunystėje taip pat mėgau pasipuikuoti. Dėl to ir į lagerį papuoliau.
      - Negali būti!
      - Paklausyk, kaip buvo.
      - Dirbau Kretingos savivaldybėje pasiuntiniu. Nešiojau dokumentus į įvairias organizacijas, sutikdavau daug valdininkų. Buvau jaunas ir kvailas, jaučiausi svarbus. Gražiai rengiausi. Negana to, nusipirkau geltoną odinį portfelį.
      - Na tai kas?
      - Kai mane suėmė, vienas „draugas“ pasakė mano bičiuliui: “Vaikščiojo pasipūtęs su geltonu portfeliu. Galės lageryje savo skarmalais didžiuotis. Būčiau laimingas, jei nebegrįžtų“.
        -  Juk turėjo būti kokia nors priežastis suimti.
      - Pavyduoliai išradingi. Pasakė, kad esu patriotas, o gal kad ruošiu diversiją. Žinoma, jis nelabai klydo.
      - O kaip ištvėrei lagery?
      - Badas, nešvara ir smarvė! Kelionė iki lagerio ir pirmieji metai sunkiausi. Jaunystė lengviau prisitaiko. Pripratau ir aš. Palūžo daugiausia vyresni, užsisklendė beprotybėj. Mūsų lagery buvo atskiras barakas tokiems bėdžiams. Kai kuriuos dar varė į darbus, o kitų – nebe. Prižiūrėtojai, pamatę, kad bandau juos kalbinti, paskyrė mane sanitaru. Taip ir išgyvenau.
      - Metų metus, dieną naktį tarp neprotingų: patarnauti, valyti, suvaldyti.
      - Pasakei taip, lyg būčiau žvėrinčiuj gyvenęs. Kai atjauti kenčiančius, visi darbai pasidaro nesunkūs.
      - Tikiu, nes susipažinau su tavimi, grįžusiu iš Sibiro. Buvai kaip saulė: geras visiems, net tiems, kurie tave skaudino.
      - Po lagerio gyvenau padovanotą gyvenimą. Dovaną reikia vertinti. Prašau tavęs, pasikalbėk su Vincu.
      - Nenustoji galvoti apie kitus. Rūpiniesi Vincu ir manimi. Nori, kad pamiršusi nuoskaudas apvalyčiau savo širdį.
      - Tik tiek.