Pieva ir jausmai

Viskas nutiko prieš metus, prieš tuos suknistus metus... Tada buvau tiesiog paprastas studentas, kuris norėjo kuo geresnių pažymių. Buvau grįžęs į kaimą, pas mamą. Netoli mūsų žydėjo pieva, auksinė pieva su gražiomis gėlėmis ir su gražiais ketinimais gyvenime.
  Susiruošiau į miestą: reikia pirkti vaistų ir vitaminų, nes sirgau. Beeidamas pamačiau ją, mažą mergaitę su raudonu kaspinu. Keista pasidarė, nes mergina vienui viena stovi toje gražioje pievoje ir vėjas plaiksto jos geltonus plaukus, kurie panašūs į pievą.
  - Mergaite, ką čia veiki? - paklausiau aš.
  - Laukiu mamos.
  - O kur tavo mama?
  - Aš kiekvieną dieną pabėgu iš globos namų ir laukiu čia, ir laukiu...
  - O kur tavo mama išėjusi?
  - Ten, kur ir visi išeina, bet man lengviau gyventi, kai aš turiu ko laukti.
  Pamačiau, kad ji plonai apsirengusi, visiškai plona ir išvargusi.
  - Mergaite, kodėl tu verki?
  - Gyvenimas.
  - Gal nori valgyti? Imk aš čia turiu šokolado...
  Mergina net nepažiūrėjo į mane, ji buvo paskendusi savo jausmuose ir pievoje, kuri vis tęsėsi ir tęsėsi už horizonto..
  - Mergaite, noriu, kad grįžtum namo ir eitum geriau kokią knygą skaityti, nes tai beprasmiška ir tu pavargsti, ir nepakovosi prieš lemtį.
  - Mano mama buvo gera kaimo gydytoja, bet kažkoks kvailys dėl 20lt jos rankinuke ją uždaužė..
  Aš žinau, kad mes keliausime visi ne į dangų, o į pragarą, nes visuomenė yra nežmoniška ir baisi, be užuojautos ir supratimo, be tikslo ir be sveiko proto, be ateities ir be praeities, nes ji viską vis griauna ir griauna.
  - Dede, o kodėl viskas taip blogai? Kodėl aš neturtinga ir esu vieniša?
  - Mergaite, aš seniai apie žmones negalvoju, nes kiek begalvotum apie jų perteklių ir jų banalumą, jie nepasikeis ir nepasidarys nei geresni, nei blogesni, tai kam vargintis, mergyte?
  Aš nebegalėjau išlaikyti to pokalbio ir tiesiog nutariau bėgti nuo jos. Aš per daug lyriškas žmogus, negaliu aš matyti nekalto vaiko, nes man skaudu dėl gyvenimo santvarkos ir žmonių aspektų. Aš bėgau į namus. Atidariau duris ir pasakiau:
  - Kur tu?
  - Aš skaitau, sūnau. - atsakė moteris.
  - Aš nematau tavęs, mama.
  - Aš čia, kvailiuk.
  Aš pribėgau prie jos ir saldžiai ją pabučiavau ir stipriai apkabinau savo plonomis rankoms.
  - Aš myliu tave, tu šiandien labai graži.
  - Kas nors atsitiko?
  - Ne, tai tik pieva ir jausmai, kurie sukasi mano galvoje ir mokina mane gyvenimo paslapčių. Tai tik pieva ir jausmai...
  Aš ilgai nepaleidau mamos, nes tiesiog nenorėjau. Tą dieną aš buvau tikras mažvaikis, kaip galėjau išsigąsti mažos mergaitės, bet išsigandau, nes ji stipresnė. Aš bijojau minties, kad kada nors aš busiu toks pat neturtingas kaip ir ji, toks pat pakvaišęs ir lauksiu pievoje kartu su savo jausmais tavęs, mama. Tavęs...