Smarkūs žingsniai, nerimą keliančios akys ir štai didingas pastatas- bažnyčia. Mano gyvenimui atėjo pabaiga. Aš padariau daug klaidų, visas gyvenimas yra pagunda, jausmų rutina. Kodėl aš atėjau į Dievo namus? Greit išgirsite.. Aš einu išpažinties, noriu prieš mirtį likti švarus, gal Dievas priims pabaisą. Tyla, aš sėdžiu įsitempęs ir negaliu ištarti tų žodžių, tiesiog negaliu..
- Dievas su jumis, kalbėkite, mano sūnau.. - tarė kunigo balsas.
- Tėve, atleiskite man už mano nuodėmes. 25 metus aš gėriau, elgiausi kaip gyvulys, vartojau narkotikus ir žaginau vieną mažą mergaitę.. Ar žinote, kunige, kad po 25 metų ateis toks pat laikas ir ateis toks pat žmogus, nes mūsų karalystė yra bloga, nes viskas kartosis amžinai amžinai.. - ištariau tuos žodžius lėtai.
- Sūnau mano, 25 metai yra labai daug, meldžiuosi už tave ir žinau vieną: tu anksčiau ar vėliau pateksi į kalėjimą, bet viskas priklauso nuo tavęs ar pateksi į pragarą.. - kunigas buvo labai piktas.
- Aš bandžiau valdytis, bet aš negaliu, visas šitas sumautas gyvenimas, skausmas, pagundos, aš tapau baisus.. Kaip aš galėjau... Ta maža mergaitė tokia protinga, graži, o aš ją išniekinau ir nužudžiau.. Aš iškrypėlis.. - aš verkiau, degte degiau neapykanta sau..
Visi esame iš prigimties baisūs. Ne veltui yra sakoma: „ Blogis yra ne tai, kas įeina į žmogų, blogis- tai kas išeina iš jo“.
- Pasimelsk kartu su manimi, Dievas tau atleis, jis visiems atleidžia, bet aš manau, kad jis per geras. - kunigas lėtai išspjovė žodžius.
Man sukosi galva, išpylė prakaitas, norėjau bėgti.
Aš pasimeldžiau su Dievo tarnu, supratau, ką aš esu padaręs, tik dabar pagalvojau, kaip jaučiasi tos mažos mergaitės tėvai.. Žinau tik vieną: aš sau neatleisiu, ketinu palikti šį pasaulį, nes per mane daug kas kentėjo, mano vieta pragare, ugnyje, turiu aš amžinai degti savo nuodėmėse..