Praradimai. Klaida

Užgesinusi šviesą sustojau prie durų į sodo pusę. Dangus vis dar nesiliovė, didžiuliai sniego kąsniai ramiai sklendė ore, tokie dideli, kad netiko prie visiškos tylos, rodėsi, turėtų šlepsėti ar bent patyliukais krebždinti šaltą žemės paviršių. Ne, aplink buvo ramu ramu, tik snaigės lyg scenos uždanga vis leidosi ir leidosi, be pabaigos. Tyla užgulė visą kūną, galėjau girdėti, kaip širdis tuksi krūtinėje.
Šiemet ilgai laukėme sniego, rodėsi, žiema erzina mus visus, priversdama spėlioti: ar Kalėdos bus baltos, ar teks dar luktelėti. Pasnigo. Ne, to net snigimu nebepavadinsi – apklojo žemę storiausiais kilimais. Stovėdama žvelgiau į didžiules kepures ant krūmų ir vos galėjau patikėti, kad prieš dvi dienas šis kiemas dar buvo pilkas. Keista – įsivyraujant rudeniui vis giliau skęstame į tamsą, ir jau atrodo, kad kitaip nebebus, imi skaičiuoti mėnesius, savaites: iki persivertimo, iki pavasario; bet vos iškrenta sniegas, žemė nušvinta, išaušta nauja, žiemos šviesa, net ir šaltis tampa nebe toks gąsdinantis, nebe toks kandus.

Jau buvau besiruošianti eiti, kai nugirdau iš tolumos sunkiai atburzgiant. Artėjo. Sniego valymo mašinos ėmė ūžauti palei mūsų kiemą, viena lyg įstrigusi šiūravo gatvės posūkį.
Gyvenome prie sankryžos. Rajonas buvo visiškai ramus, gatvele pravažiuojančių automobilių beveik negirdėdavom, ypač vasarą, suvešėjus gyvatvorei, ir žiemą, kai augalus apvilkdavo sniego patalai. Vienintelis, kas neduodavo ramybės, buvo autobusas, kuris kas pusvalandį mėgindavo kuo grakščiau prasisukti mūsų siaurutėje sankryžoje, bet jam niekuomet nepavykdavo, todėl jis piktai niurzgėdavo ir inkšdavo iš gėdos. Pagal tai skaičiuodavau valandas, ypač vakarais, kai kiti garsai nurimdavo, arba naktimis, kai apimdavo nemiga. Ach, nemiga... tai nutikdavo nebent atsigulus per anksti – kai sugalvodavau išsiilsėti prieš kelionę, o visas kūnas tam priešindavosi, todėl vartydavausi ir skaičiuodavau autobusų reisus: du, trys, penki, kartais net šeši ir daugiau. O blogiausia būdavo, jei Markas užklausdavo, ar tikrai įjungiau žadintuvą; tada jau viskas būdavo nulemta – iš nerimo, kad pramiegosiu, visiškai nesumerkdavau akių, naktis tapdavo nesibaigianti, o poilsio – nė lašo. Mat, šalia visų kitų pareigų nuo pat jaunystės galvoje storu tušu buvau įsirašiusi, kad privalau niekada niekur nevėluoti. Nors kolegos punktualumą pašaipiai vadindavo nuosavo laiko švaistymu, man ši riba buvo šventa.

Skambutis nesudaužė tylos, kaip tą akimirką būtų buvę galima tikėtis, ne, tik įsikomponavo į negirdimą nakties muziką. Telefonui suskambus jau nebegalėjo būti kitaip; garsai susimezgė, susivijo, užpildė sau skirtą erdvę.
Susitariau ir išvažiavau Marko neperspėjusi – kažkokia keista nuojauta užvaldė, rodėsi, nevalia teršti ramybės, ištarti žodžiai būtų nuskambėję per garsiai, sugriovę, ištirpdę šį baltai apsnigtą pasaulį, o tada būčiau išnykusi ir aš pati, kaip pasakos veikėja, negalinti gyventi be užkulisių. Išsėlinau pro duris tylėdama, lyg tai būtų ne tikrovė, o kažkas kita, ir aš kita, svetima kasdienybei, susitapatinusi su tuo, kuris slaptai gyvendavo manyje, sukrebždantis tik tada, kai nedirbu, nekalbu, nebūnu su Marku, nevaikštau gatvėmis, gal tada, kai grįžtu į Tromsę ir sustojusi priešais Wintervold parduotuvės vitriną panardinu žvilgsnį į aksome gulinčių segių akis, arba, kai pervėrusi naują karoliuką iškeliu virš galvos adatą ir jos smaigalys aštriai žybteli ore; gal dar pasiklydusi miške, kai vakarėjantis dangus pakimba virš eglių viršūnių, o medžių šakos baugiai susispiečia aplink, kai slidės neberanda sniege vėžių ir aš pajuntu, kad nė vieno nebeįstengčiau apginti, esu maža, esu per maža, esu tokia silpna, kad pačiai reikia gynybos.

Kasiau nuo automobilio sniegą ir atrodė, kad darbas niekada nesibaigs, dangus lyg pašėlęs bėrė vis didesnius kąsnius. Tikra pasaka. Ir dar ta tyla, kuri be baimės laikė užgulusi visą žemę ir neketino pasiduoti. Ji buvo visagalė, net kastuvo girgždesys negalėjo jos perrėkti. Kartais stabtelėjusi įsiklausydavau; negalėjau patikėti, kad tokie dideli sniego gabalai gali kristi be mažytėliausio garselio. Tyla užvaldė viską.
Galiausiai pajudėjau. Nebepakentusi tuštumos įjungiau radiją, bet po kelių minučių tai irgi ėmė erzinti. Išjungiau. Vairavau nesidairydama, sukaupusi žvilgsnį į priekį, akys sekė vingiuojančią kelio liniją. Gatvės buvo nevalytos – juk vis dar Kalėdos, šalis apmirusi, niekas niekur neskuba, nieko nevyksta. Ir ši mano kelionė buvo visiškai nesvarbi, nereikalinga; sakė, kad galiu palaukti iki rytdienos, negadinti sau švenčių. Pati sau negaliu paaiškinti, kodėl pasirinkau vykti, gal nebepakenčiau sėdėti namie tik save apsikabinusi, gal nebemokėjau ilsėtis, nedirbti. Viskas įvyko be svarstymų, tarytum tik taip ir galėjo būti, tarytum mano valia bei apsisprendimai neegzituotų. Tai buvo pasaka iš mano gyvenimo knygos, ir dabar visai neskubėdama išgyvenau vieną jos sceną. Buvau tik veikėja, kurios niekas negali pakeisti, jei manęs čia nebus, nebeliks ir pasakos, nebebus knygos. Ne, tikrai nereikėjo jokių svarstymų ar sprendimų, tik ramiai judėti į savo tikslą, kuris negalėjo nei pabėgti, nei išnykti; ir aš negalėjau pavėluoti, istorijos be manęs nebeliks, nes ji mano, man parašyta.

Automobiliui sudrebėjus, stipriai krūptelėjau. Manoji pasaka lyg scenos skraistė kilstelėjo ir suplazdėjusi nuskrido. Likau sėdėti čia: dabartyje, žiemoje, baltame, vos įžiūrimame kelyje. Krentantis sniegas lyg tanki užuolaida stabdė žvilgsnį. Negalėjau patikėti, kad būsiu iškrypusi iš savo kreivės ir trinktelėjusi į kažką nematomą. Viskas įvyko per daug greitai.
Išlipau. Dangstydamasi nuo sniego apėjau automobilį. Šalimais nieko nebuvo ir iš kelio nebuvau iškrypusi, pėdomis jutau, kad tvirtai stoviu ant asfalto. Dešiniajame šone aptikau nedidelį įlenkimą. Ir pėdos, vedančios į kelkraštį, o tada dar toliau, į mišką. Ak, stirna! Įsižiūrėjusi supratau, kad turėjo būti didžiulis stirninas, o gal elnis. Kaip galėjau nepastebėti? Šiurpas perbėgo kūnu, išsigandusi apčiupinėjau sulamdytą skardą, perbraukiau pirštu per aštrų žymės kraštą. Įdubime jau kaupėsi sniegas, užglaistydamas, slėpdamas nuotykio gylį, žvėries pėdsakai irgi stebėtinai greitai tirpo, virsdami vos atpažįstamom daubelėm. Grįžusi klestelėjau į savo vietą ir nutaikiau sustingusį žvilgsnį į priekį. Akys vis dar matė kelio juostą, bet nebedrįsau pajudėti, visu kūnu jutau, kad šią akimirką turiu čia likti. Savo nuojautos nepaisyti nedrįsau. Rodėsi, žvėries akys žvelgia į mane iš tamsos ir pririša, nepaleidžia. O gal ir jis sužeistas, kaip mano automobilis? Nepasukdama galvos bandžiau jį guosti – juk šis susidūrimas nebuvo atsitiktinis, tai irgi mums nulemtos istorijos dalis, net negaliu sakyti, kad nuotykis baigėsi sėkmingai, paprasčiausia, taip turėjo nutikti, visas mūsų gyvenimas yra sėkmingas, nes jis tiksliai seka paskui mums numatytą brydę, nepaisant, ar ten įrašytas džiaugsmas, ar skausmas ir liūdesys; ir nevalia mėginti pabėgti. Net kiekvienas nukrypimas yra likimas. Kartais galvojam, kad sėkmingai pasirinkome išeitį, kad pavyko pabėgti nuo pavojaus – ne, tai tik didžiojo pasakotojo ranka kruopščiai veda mus palei iš anksto nubrėžtą liniją, kurios vingiai tik jai vienai žinomi.

Nežinau, kiek laiko buvo prabėgę, kai už nugaros nugirdau riaumojimą. Valymo mašina sunkiai burgzdama prašliaužė pro šalį, apklijuodama mano kairįjį langelį stora luoba. Pradariau dureles, persisvėrusi nugramdžiau sniegą nuo stiklo ir vėl klestelėjau į savo vietą.
Užsegiau diržą ir nieko nebesvarstydama pajudėjau. Sekiau mašinos išgremžta juosta, tai priminė žaidimą Dovydo kompiuteryje, tik čia viskas atrodė dar paprasčiau nei sūnaus virtualiajame pasaulyje – tereikėjo niekur nenukrypti. Tai buvo vienintelė galimybė.

Atvykusi sustojau kuo arčiau įėjimo ir nuskubėjau į vidų.
Nepamenu, kaip vyras atrodė, mačiau tik anonimišką uniformą. Palinkėjom vienas kitam gerų Kalėdų ir nesikalbėdami pajudėjome geltonai apšviestu koridoriumi. Jis stabtelėjo prie durų, dar kartą palinksėjo ir atrakino.
Vos įėjusi pamačiau ne sėdintįjį, bet jo akis. Tik tą akimirką susivokiau, kad nepasiėmiau rankinės, stovėjau tuščiomis. Neturėjau į ką įsikibti. Įsitvėriau į durų staktą, o tada pirštai nuslydo sienos paviršiumi. Norėjau pajusti, kad galiu atsiremti į kažką tvirta, nepajudinama. Mėginau neleisti pasauliui slysti iš po kojų, bet grindys judėjo lyg bėgimo tako juosta. Tų akių gylis buvo lyg šulinys, kurio dugnas prasiverdavo vos man priartėjus, priversdamas lėkti toliau, iki kito sluoksnio, kito dugno, kuris irgi tuojau pat nuplaukdavo, pasitraukdavo, nusinešdamas viltį, kad dar įmanoma sustoti, atsilaikyti. Nebemačiau pramės spirtis, visos pastangos prarado tikslą.
– Praneškite, kai baigsite kalbėtis.
Žodžiai lyg tvirta ranka stuktelėjo per petį ir nutraukė lėkimą. Aš tik per daug pavargusi, – pamaniau.
Grįžtelėjusi paėmiau iš pareigūno man atkištą popierių ir palinksėjau, kad uždarytų duris.
Jam išėjus atsisukau. Priešais mane sėdėjo vaikinas. Iš pirmo žvilgnio galėjo būti Dovydo metų, nors žinojau, kad tai netiesa, tai negalėjo būti tiesa.
Jis vėl pakėlė akis. Dabar jau visai kitas. Nebebuvo nė kiek keista ir nebebuvo baisu. Viskas kaip įprasta, kaip visada, – nusiraminau.
Prisiartinusi ištiesiau ranką.
– Elisa Berg, jūsų advokatė.
– Ėėhm.
Ramiai palingavau ir nužvelgiau man įduotą popierių.
– Itin didelis kiekis, – sumurmėjau panosėje. – Jūs suprantate, apie ką eina kalba?
– Ėėh?
– Gerai, pradėkime nuo pradžių. Viską paaiškinsiu.
Įsitaisiau šalia. Jis sėdėjo lyg paukštis pakreipęs galvą ir apsiblaususiom akim stebėjo mane. Nesupratau, kur dingo tas gilus, lyg grąžtu išgręžtas žvilgsnis.
– Paklausykite, aš būsiu jūsų gynėja. Esu tam, kad padėčiau, ne kaltinčiau. Ir viską išsiaiškinsime, bet pradėkime nuo pradžių.
Jis vėl keistai numykė panosėje.
Atidžiai peržvelgiau raštą, ir tik pamačius pavardę toptelėjo, kad jis nesupranta mano kalbos.
– Jūs nesuprantate? – paklausiau angliškai.
Dorai susikalbėti negalėjome nė viena kalba, tačiau kažkaip pavyko išaiškinti, kad esu jo advokatė ir kad juo pasirūpinsiu.

Grįždama visą kelią pati save kaltinau, kad nieko naišsiaiškinusi sutikau atvykti. Velniop visą kelionę, velniop šį beraštį užsienietį, reikėtų paprasčiausiai tos bylos atsisakyti.
Buvau beveik pasiekusi namus, kai iš minčių prikėlė telefonas.
Pirmiausia nesupratau, ką man pasakoja, lyg dar kartą būčiau pertrenkta nematomo elnio kanopų; tik pamažu susivokiau, kad vėl kalbu su pasieniu.
– Jūsų klientas vis tebelaukia.
Dangus švito, aušo nauja darbo diena, nors ir tykesnė nei įprasta – juk tarpušventis. Keliu monotoniškai burzgė valymo mašinos, tebesnigo, bet gatvės ir keliai ėmė panašėti į civilizuotą, žmogaus prijaukintą kraštą. O aš pati sau mintyse civilizuotai piešiau minkštą lovą.
Telefonu paaiškino, kad įvyko klaida ir buvau nuvesta pas kitą, ne mano klientą. Visa istorija pasirodė daugiau nei absurdiška: nukeliavau šimtą kilometrų, kad aplankyčiau svetimą klientą. Ir ką reiškia – svetimą? Juk visi jie man svetimi.
– Ar galite sugrįžti ir pakalbėti su savo klientu?
Pamaniau, kad tikrai kraustausi iš proto: vieną akimirką purtė juokas, kitą jau kračiausi iš susierzinimo.
– Aš juk aplankiau klientą. Ar yra skirtumas kurį?
– Jam svarbu. Jis iš sąrašo išrinko jus.
– Mane? – linksmai nusikvatojau. – Tikrai?
Žinia paglostė savimeilę, net miegai išsilakstė, nebesijaučiau pavargusi.
– O tam kitam jokio skirtumo. Jam rasime kitą advokatą.
Jokio skirtumo, – pamaniau, – tam kitam. Prisiminiau mūsų nevykusį pokalbį – pagaliau galėsiu jo atsikratyti, dabar turiu tam tvirtą pagrindą. Jokių abejonių. Ir vėl ta slaptoji ranka mane gelbsti, sėkmingai piešdama mano gyvenimo taką. Ar tikrai? Ar tikrai tai teisinga?
– Bet aš jau jį pasirinkau, – ištariau lyg ne savo lūpom, vedama tos nematomos, viską lemiančios rankos.

Grįžusi namo nėriau tiesiai į patalą. Girdėjau, kaip Markas sukinėjasi virtuvėje, karts nuo karto tarkštelėdamas spintelės durelėmis, sužvangindamas kavos puoduką, traškindamas maišelį arba laikraštį, o gal dar kažką man nežinoma. Garsai glostė ir šildė. Iš Dovydo kambario murmėjo kompiuterio garsai. Lauke vėl burzgė valymo mašinos. Tik snaigės krito be garso, apklodamos žemę dar vienu kilimu.
Nugirdau gatve prasukantį autobusą – paskutinį, žinojau, kad daugiau nebeišgirsiu, miegas jau buvo benusinešantis mane savon šalin. Tai dėl miego, – pamaniau, – tik dėl miego nenorėjau sugrįžti pas tą klientą. Rytoj turbūt gailėsiuos.
Tai buvo paskutinė mintis, kuri aplankė prie užmiegant.