Sukirmijęs žiedas

Ji nebeturi laiko išmesti šiukšlių. Aš viską matau pro kamerą palubėje. Stebiu tą moterį ir matau visą jos gyvenimą. Jos kavos puodelyje tirščiai virsta pelėsiais. Priartinu puodelį arčiau ir atsuku vaizdajuostę nuo tos vietos, kur tirščiai dar juodi it anglis. Pagreitinu vaizdajuostę keliomis savaitėmis į priekį ir stebiu tirščių virsmą siūliniais grybais. Visokiausių ląstelių mikroorganizmais. Kitaip tariant – žaliais, net elektrinės spalvos pelėsiais. Sakytų kas nors – šlykštu. Man irgi šlykštu. Baisu, koks tragiškas tas moters gyvenimas.
  Visi žino, kuo ta moteris serga. Metu akį į ekraną ir matau, kaip ji parsiveda namo elgetą, manydama, kad jis kunigas. Patraukli elgeta nešvariuose namuose. Ji pakloja jam lovą ir pati atsigula šalia. Klausia, koks jo vardas, bet elgeta neatsako ir paprašo vyno. Moteris supranta: visi kunigai geria vyną. Šeštą valandą ryto ji patraukia į miestą ieškoti vyno butelio, tikėdamasi, jog elgeta vis dar lauks. Ji dingsta man iš vaizdo ir aš matau tik kvailą benamį. Pasijaučiu Dievu. Stebiu iš aukštai, iš toli, bet nieko nedarau ir nieko nevaldau.
  Elgeta kasosi pakaušį – utėlės. Jis išrausia stalčius ir komodą, susideda į kišenes, jo nuomone, vertingus daiktus ir bando išlipti pro langą. Moteris jį užrakino ir jau turbūt keliauja namo palaimingai šypsodamasi, jog pagirdys kunigą Kristaus krauju. Benamis pasiekia tikslą – išropoja pro langą ir pabėga. Kurį laiką ekrane matau tik atidarytus stalčius ir sujauktą komodą, pilną nuotraukų ir vokų. Mąstau, ar tai laiškai. Ji turbūt kažką mylėjo ir kažkam rašė. Arba ją kažkas mylėjo ir rašė, kada ji buvo sveika. Ar ji kada nors buvo sveika?
    Moteris grįžta namo su vyno buteliu rankose. Rodos, visai nenustemba, jog kambaryje nebėra kunigo. Uždaro stalčius, nežiūrėdama į jų turinį. Galva, kaip vienas didelis debesis – ji viską pamiršo. Turbūt labai gera viską pamiršti, kas buvo. Atminties kilpos – Dievo dovana.
    Kitą dieną ekrane matau karūną. Ir Čiurlionio paveikslą, kur vienas priešais kitą – du karaliai. Manoji moteris stačiai apsėsta didybės manijos, ji tikrų tikriausia karalienė. Mano ekrane telpa dalelė jos tragiškos karalystės, kurioje neįmanoma maištauti. Ji su niekuo negali pasikalbėti toje savo pelėsinėje karalystėje, pastatytoje iš keturių sienų. Gal ir iš aštuonių. Gal ir iš dvylikos. Aš gi nežinau, kas dedasi ten, kur nėra kameros. Moteris sėdi užsidėjusi karūną ir pina plaukus į kasą. Labai ilgi plaukai, atrodo švelnūs, o jų juoduma šiek tiek gąsdina. Gal ji Snieguolė, o gal Pelenė, tiksliai negaliu pasakyti. Gal ji tik pasenusi jų kopija.
    Moteris žvilgteli į ekraną ir, rodos, mato mane.
    –  Žinai, aš jau labai ilgai nemylėjau. Gal trisdešimt metų. Mano ilgi plaukai turėtų apvynioti vyro kūną taip, kaip tinklas apvynioja žuvį. Sunku tada pasprukti, nors niekada nebuvau žuvimi.  Kodėl jos pakliūna į tinklus ir po to žūsta? Mano plaukuose niekas nemirė. Visos mano kančios... Ir jokių medalių už jas negavau. Tik beprotystę ir pabėgusį kunigą. Juk aš jam parnešiau vyno, o jis, kvailys, mane apvogė. Aš tenorėjau rožių. Man niekada niekas nedovanojo rožių.
  Ir aš pravirkstu.
  Prie mano ekrano stovi gėlių vazonėlis. Gėlės baisios. Balti žiedai. Viename jų rangosi kirminas. Jo maža galvutė slysteli žiedelio kampu į mano pusę.
  –  Išjunk kamerą, – sako. – Juk išprotėsi stebėdama visų gyvenimus. Gyvenk savąjį.