Ta mintis prislėgė Zenoną viso pasaulio svoriu

Viskas prasidėjo anksčiau, gerokai anksčiau, kai Zenonas nusviedęs egzamino rezultatus atsigrežė į langą. Popieriai nupleveno per kambarį ir nusileido kas sau, sustingo įvairiausiose keistose, nenatūraliose pozose. Rezultatai buvo puikūs, visiška tobulybė, tobula iki skausmo. Kieme uždengtas brezentu stūksojo kosmoso sviedinys. Zenono ilgai konstruotas, pabaigtas ir paliktas laukti bilietas iš planetos žemės, bilietas į vieną pusę.
Jis bloškė savo krepšį į kampą, pilną rašiklių ir popierių, krepšyje kažkas šaižiai trakštelėjo, tai keletas rašiklių suskilo į šipulius. Skaudi tobulybė, ji buvo taip Giliai įsisiurbusi į jo pečius, stuburą, blauzdas, nutrintą alkūnių odą, išsausinusi veidą, akis, plaukus. Tobulybė nepalikusi šanso klaidai, nepalikusi šanso būti paprastu.
„Genijaus likimas - pamiršti, paleisti viską ką moka, išsitrinti, tapti gyviu, tetrokštančiu nors kartą apie nieką negalvoti“. Pagautas keisto svaigulio jis išlėkė pro duris, paskubomis atlaisvinęs virveles atplėšė liuką, nusimetė drabužius susirietė viduje ir užtrenkė dangtį. Teliko surinkti koordinates, paspausti mygtuką ir laukti. Tūnoti ten ilgai, be galo ilgai, kol visą kūną supurtys bumptelėjimas į naujos planetos žemę. Sviedinys šovė su beprotišku trenksmu, išmušdamas žemėje klaikų kraterį, sulydęs Zenono kiemą iki juodos blizgančios anglies, sutrynęs į dulkes aplink išbarstytas kaimynų trobeles.

...

Liuke pasirodė rožinė planeta, prieš išskrisdamas Zenonas vadino ją Refe, dabar jai nebeskyrė jokio vardo, tai tebuvo blausiai pastelinės spalvos sfera, neryškiai švytinti juodame vaakume. Naujas gyvenimas, arba mirtis, kuri akyse augo, didėjo, jau buvo galima net įsivaizduoti jos kvapą. Sviedinys tėškėsi į rožinę dangą, praplėšdamas ją ir atidengdamas po spalvotu sluoksniu slypinčią juodą žemę. Atrodė visas kūnas zvimbia, gaudžia kaip varpas, vargais negalais jis atlaisvino diržus, išsiropštė pro sienoje atsivėrusią skylę ir leisgyvis susmuko ant rožinės žemės. Kažkas prisiartino, jis nieko nematė, nepajėgė atsimerkti. Kažkas jį palietė, daug švelnių rankų. „Tarsi kačių letenėlės“ - pagalvojo ir sąmonė palengva išblėso.
Sapnuose jis blaškėsi koridoriuose, už kiekvienų durų išvysdavo juodus kalnus, nepakeliamo sunkumo, tuojau pat jas užtrenkdavo ir bėgdavo prie kitų. Palengva durų neliko ir tada jis sugalvojo pažvelgtį į viršų. Ten, kur turėjo būti lubos, išvydo bekraštį mėlyną dangų. „Koks mano vardas?!! „ - sušuko, ir adintis balsas jam atsiliepė: „Tavo vardas - Esu“. Jis nusišypsojo ir lengvas jausmas užpildė krūtinę, buvo galima pabusti.