Kaip dažnai aš ieškau tylumos,
Tos palaukėm plaukiančios ramybės,
Ir ligi vėliausios sutemos
Kantriai laukiu šitos galimybės.
Ji ateina vėstančiais miškais,
Kai dangus dienos vartus uždaro,
Lyg mergaitė, palaidais plaukais,
Kupina saldaus žiedų nektaro.
O tada, ko ieškau - surandu.
Tyloje plaukau prisiminimais.
Prieš akis iškyla, kas brangu,
Pasvarstau, ką dar pažers likimas.
Tamsoje tiek daug ryškios šviesos.
Ji šešėliais ramstosi į sienas,
Atsigėrus lašeliu rasos,
Ant takų vynioja mėnesieną.
Širdyje - miražas tolumoj,
Bet tyloj toks juntamas ir mielas.
Gi nakties palaimos gilumoj
Gydo nuo žaizdų kraujuotą sielą...