Krytis

Inkvizicija vyko vakar. Man buvo nežiūrėta į akis, bet aš viską išskaičiau iš profilio. Užuodžiau nelaimių bjaurumą ir negyvus žmones per mandagų atstumą, geliantį šonus. Apačioje šalo juodžemis ir skraidė maži žvirbliai, primenantys karo kulkas gruodyje. Norėjau iškristi į apačią, bet buvo labai šalta.
    Greitai pasijaučiau kažkieno vakariene, patiekta ne visai vykusiai.
    Matote, aš jau labai ilgą laiką nesu gardi.
    Man atrodo, kad į mane kažkas prispjaudė.
    Inkvizicija vyko naktį. Mačiau peleninį dangų ir žalią mėnulį, besiveliantį elektros tinkluose. Kaip malonu jausti artumą nepažįstamiems, užuot jų bijojus. Nesvarbu, galiu murdytis tyloje, tyliai miegoti, ramiai trūkčiojant raumenims ir jausti pagarbą už netrukdymą. Užtat trukdau aš, tik pagrindinis veikėjas to dar nesupranta. Inkvizicija tęsiama dingusiais žiedais ir brangiais viskiais, reiškiančiais mažą pabaigą. Aš tesugebėjau išreikšti užuojautą, kuri man kėlė graudžią šypseną – juk niekas nemirė. Vėliau supratau, kad liūdniems žmonėms mirtis nėra pats baisiausias dalykas.
    Žinau, kad tai gali būti panašu į antrąjį prakeiksmą man, bręstantį ir žiojėjantį kažkieno nekaltoje krūtinėje.
    Jūs nesuprantate, kaip savanaudiška gydytis manimi.
    Aš nesu nei gera, nei stipri. 
    Patikrinti akių svorį buvo galima išlupus jas iš akiduobių, bet tai juk pernelyg pavojinga. Apsiėjau pasakojimais, kiek daug buvo matyta. Ir pati, nevalingai traškindama pirštakauliais galvojau, kiek sveria mano vaizdas priešininko akyse. Taip pamažu ir susidėvi vyzdžiai: nuo vaizdų svorio. Imu išgyventi dėl įsikišimo: visai nenoriu apsunkinti niekieno žiūreklių, nenoriu kainuoti bėdos.
    Mano smegenys turi labai daug burnų ir lūpų, jos šneka man asmeniškai į vidų ir neužsičiaupia iki pirmosios miego stadijos. Tokiu būdu inkvizicija tęsiama su mažyčiu pasigailėjimu; man kol kas nieko neskauda, tik šiek tiek duria mintis. Svarstau apie bendrumo kristalizavimą, malonią padėtį, į kurią patenka išalkę senbuviai. Kiek dar minčių turėsiu iškęsti, kol pagaliau pasiduosiu? Pažįstu save, aš tikrai pasiduosiu. Iškėlusi rankas išeisiu į gatvę ir rėkausiu apie prozako likučius, kurių reikia pagrindinio veikėjo sveikatai. Šauksiu visa gerkle, kol Dievas nuspręs man skirti sveiką žmogų. Planuoju įkyrėti avinėlių ganytojui.
  Man buvo pasakota apie miškus naktį ir vienišumą juose. Panorau susitapatinti su pagrindiniu veikėju, kad ir vėl pamėgčiau šaltį, kaip ir jis mėgsta. Prastas bandymas; neištverčiau viena girioje, kai aplink vien sniegas. Pamaniau, kad man tikriausiai reikėtų pagalbos.
  Užgesinu šviesą ir atsisuku į šilumą. Gatvės visiškai tuščios, ramiai nykstu. Netoli kvėpuoja geras žmogus, kuris mane kankina. Visa tai primena krytį.