Duok obuolį - tu bent - pagraužčiau aš.
Už lango šalta prie obels tuščios tupėt.
Sustiręs kaip karvutė nemelžta aš ilgesingai laukiu ryto
O tu klausais delčios Stravinskio.
Štai taip - o ne delnai tavieji -
Bet šerkšnas groja mano ūsais.
Kaip ašaka nasruos, kaip ir žilieji mano gaurai
Taip ir tie pragertieji sodai
Laukia ryto
Kažkas lyg lyriško praslysta man neamtelėjus
Bet tai tiktai spinduliai aušros
Gal gi ne pirmutinės
Iki pat vasario ryto kibiro ir miško kirvio
Minutės paskutinės.
Ten susiaurėja takas iki
Pusės pliauskos
Ir obuolio nei karvės pieno jau nėra
Tiktai štai - manieji gaurai
Mėtos po egle žalia.