Šerkšnas groja mano ūsais

Duok obuolį - tu bent - pagraužčiau aš.

Už lango šalta prie obels tuščios tupėt.

Sustiręs kaip karvutė nemelžta aš ilgesingai laukiu ryto

O tu klausais delčios Stravinskio.



Štai taip - o ne delnai tavieji -

Bet šerkšnas groja mano ūsais.

Kaip ašaka nasruos, kaip ir žilieji mano gaurai

Taip ir tie pragertieji sodai

Laukia ryto


Kažkas lyg lyriško praslysta man neamtelėjus

Bet tai tiktai spinduliai aušros

Gal gi ne pirmutinės

Iki pat vasario ryto kibiro ir miško kirvio

Minutės paskutinės.


Ten susiaurėja takas iki

Pusės pliauskos

Ir obuolio nei karvės pieno jau nėra

Tiktai štai - manieji gaurai

Mėtos po egle žalia.