Pabudimas?

Pabudimas?

DEMONAS (amžius, nieko nežinoma. Pasirodo kaip šviesus, keičiantis kūno formas padaras. Dažniausiai žmonės jį mato kaip juodą katiną su per trumpa uodega, su tašku ant kaktos)
ALEKSAS (35 metų vyriškis, kurį paliko jo gyvenimo meilė (apgavo su jo geriausiu draugu), jam visada nesisekė gyvenime, buvo atsiskyrėlis, turėjo labai didelę depresiją).

                                                              * * *

Tamsa. Žvaigždėtas dangus. Ryškus raudonas mėnulis. NĖ vieno debesėlio. Kartkartėm praskrenda juodos, didelės riebios varnos. Švelnus vėjelis.
Stovi jis ant aukšto stataus kardų kalno, negali žengt nei žingsnio, nei pasilenkti... nes jei taip padarys, nukris į kardų prarają ir žus.. Aleksas nenori mirti. Jis stovi, jo viduje sumaištis. Žiūri aplink- nieko nėra, tuščia, nyku... apačioje juoda praraja... jis jaučia savo pėdomis kalavijų ašmenis... Aleksas basas... Visą jo kūną dengia randi ir gilios kraujuojančios žaizdos. Jis pakelia savo apdraskytas kruvinas rankas, kraujas tiesiog žliaugte žliaugia iš jo kūno....
ALEKSAS: (atsidusdamas) Kas man atsitiko... kur aš esu... kas čia per keista vieta..... kaip aš čia atsidūriau?... (vartaliodamas savo kraujais trykštančias rankas).
Retkarčiais papučia šiltas vėjelis, nupūsdamas kraujo lašus jam nuo kūno. Aleksas stovi, nieko nesupranta, nieko nejaučia, tik begalinę baimę nukristi ir tekančio kraujo kvapą.
Už Alekso nugaros.
DEMONAS:  Kas tu toks? (toks saldžiai suktai grėsmingas balsas)
Aleksas apima neapsakomas kaulus ir kraują stingdantis siaubas, jis sustingsta ir staigiai užsimerkia bijodamas, kad tuoj pamatys kažką siaubingai baisaus iš pragaro.
DEMONAS:  Kas tu toks?! (grėsmingai ir garsiai)
ALEKSAS: (visiškoje panikoje) ..... aš.... aš.... eee.... aš... Aleksas..... (vos praverdamas lūpas)
DEMONAS:  Kas tu toks!!!
ALEKSAS:  ALEKSAS!!! (užrėkia)
Tyla. Vėl papučia vėjelis, praskrenda trys riebios ir viena maža varnos. Ryškiai raudoną mėnulį apgaubia mažas, pailgas, pūkinis debesis. Alekso sąmonėje vis dar vyrauja sumaištis, baimė ir chaosas. 
Atrodo, kad laikas sustojo... numirė... jį suėdė ta pabaisa....
DEMONAS:  Ką čia darai?
ALEKSAS:  .... Nežinau...
Tyla.
ALEKSAS: ..... O kas tu toks?!  (nedrąsiai)
Pasigirsta kraują stingdantis juokas, kažkur tolumoj, bet ne už Alekso nugaros)
ALEKSAS:  Kas tu toks?!  Kodėl aš čia?!  Kas čia per vieta?!... (nesiliauja klausinėt) – Kodėl...
Staiga jį pertraukia.
DEMONAS:  Užsičiaupk!!!
Aleksas dar labiau išsigąsta, jam kraujas gyslose stingsta iš siaubo. Praskrenda dar viena varna, garsiai karksėdama, lyg šaipydamasi iš jo ir liepdama užsičiaupti.
DEMONAS:  Tu kaltas!!
ALEKSAS (apstulbęs):???
DEMONAS:  Tu kaltas! Tu kaltas! Tu kaltas!
ALEKSAS:  Ką?
DEMONAS:  Kaltas! Kaltas! Kaltas!
ALEKSAS:  Ne! .. Aš nieko nepadariau!..... Ne! (delnais uždengia savo ausis ir purto galvą) -Ne!
DEMONAS:  KALTAS!  KALTAS!  KALTAS! (rėkia su pašaipa ir neapykanta)
ALEKSAS:  Ne! (purtydamas galvą, iš akių ima bėgti ašaros)
DEMONAS:  Tu kaltas! Tu kaltas, kad tavęs visi nekenčia! Nevykėlis! Išsigimėlis! CHA CHA CHA!  (isteriškai juokiasi)
ALEKSAS:  Ne! Ne! Užsičiaupk! (verkia purtydamas galvą, verkia krauju)
Ant kardų kalno visi kardai pasrūva krauju... Pasklinda kraujo kvapas..
DEMONAS:  Tu kaltas! Nevykėlis! Nevykėlis!
ALEKSAS:  Ne! .... Eik šalin!.... Eik šalin..... Ne!
Pasidaro mirtina tyla. Aleksas visiškai sutrikęs, iš jo akių vis dar upeliais teka kraujo ašaros.... Prieš Alekso akis prabėga visas jo  niekam tikęs, nelaimingas gyvenimas, visos jam ir jo padarytos  skriaudos. Jis vis dar iki galo nesuvokia kas čia vyksta. Staiga jis ima jausti neapsakomą dvasinį, fizinį, emocinį skausmą... jis toks nepakeliamas....
ALEKSAS:  Kaip viską skauda... ir kodėl visada kas nors blogo atsitinka tik man... (žiūrėdamas į savo perdurtas kruvinas kojas)... po galais... kaip aš namo pareisiu...
Mėnulis ima blaustis. Darosi tamsiau ir tamsiau.... Staiga pajunta, jog kažkas pagriebė jo kojas. Jaučia kažkieno dideles ir šaltas rankas, kurios įsikabino labai stipriai į jo blauzdas. Aleksas jaučia labai stiprų tempimą į apačią, bet nemato kas tai. Per tamsu, kad ką nors įžiūrėti.
ALEKSAS:  Eik šalin!  Atsikabink!
TAMSA:  RRRRRRRRRRRRRHHHHHRHRHRHRRRRR!!! (toks nežmoniškas, siaubingas urzgimas)
Aleksas jaučia, jog kažkas jam į kojas suleido nagus, ir staiga atsileidžia spaudimas ir tempimas į apačią.. Bet dabar jis jaučia, kad kažkas stovi priešais jį ir kvėpuoja tiesiai jam į veidą. Dangus stipriai apsiblausia ir staiga sugriaudžia, Aleksas išvysta prieš savo akis, klaikų veidą. Tai buvo veidas be aiškių kontūrų, tiesiog pailgas, su įdubusiomis pajuodusiomis akim, toks jausmas, kad kažkas būtų paėmęs trintuką ir nevykusiai bandęs jį ištrinti... Tas buvo apgaubtas neapsakoma juoduma ir jis juokėsi..... Aleksas neteko amo. Sugriaudėja  dar stipriau antrą kartą ir veidas išnyko....
Vėl tamsu, nyku ir jokio garso, primenančio gyvybę, tik jo alsavimas ir begalinis skausmas bei nuovargis.
ALEKSAS:  Kas čia buvo po velniais!
Po akimirkos viskas ima drebėti, pagrindas po Alekso kojomis ima byrėti.
ALEKSAS:  Ne...... ne ... ne...
Aleksas jaučia kaip jis krenta į prarają kartu su kardais... mato kraujo lašus, krentančius nuo jo plevėsuojančių plaukų sruogų ir krentančių kartu su juo, kardų.. Alekso galvoje- tuščia... jokių minčių, baimės... tik tas kritimo jausmas...
Ilga tamsa.... ilgas tas jausmas krentant....

Staiga Aleksas atsipeikėja. Intensyviai apsičiupinėja ar viskas vietoje. Apsižvalgo aplinkui. Jis ant pastato stogo... Dabar jis prisiminė, jog čia norėjo pabaigti savo gyvenimą, nušokdamas nuo stogo, bet staiga ištiko priepuolis ir jis apalpo...
Tai buvo gražus saulėtas vakaras. Penktadienis. Pūtė šiltas vėjelis, danguje skraidė trys storos varnos iš kurių viena nenormaliai karksėjo.. Aleksas atsiduso. Priėjo prie stogo skardžio, pažiūrėjo žemyn: apačioje kaip visada – daug kažkur skubančių žmonių, daugybė greitai važiuojančių mašinų ir autobusų...
Aleksas prisiminė ta klaikiai baisų veidą.... jam plaukai pasišiaušė.
ALEKSAS:  Na jau ne!  (iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį, paėmęs vieną cigaretę užsirūkė, kažką mastydamas), - gyvenimas yra gyvenimas, jame turi būti visko... ir gero ir blogo... Kas buvo pražuvo... o mirt visada suspėsiu....
Jis išėjo iš to pastato, nuėjo į parduotuvę. Aleksas nueina gatve, namo, nešdamas dvi dėžutes „rafaelo“...
Po pusės metų jis vedė ir susilaukė dviejų sūnų. Bet visada prisiminė ta kraupų veidą iš sapno....