Kadaise bočiai taip brangino
Ir kraują liejo gindami
Tėvynės mirštančią krūtinę
Jie saugojo dvasia ir širdimi.
Praėjo laikas, kai rūpėjo
Išsaugot kalbą, raštą ir kultūrą
Dabar jau nieko nebeliko
Tik europinė diktatūra.
Iš sąjungos į sąjungą mes blaškomės
Nerasdami teisingo kelio
Mes ponams vėl batus tik valome
Ir metam kelią dėl takelio.
Marijos žemė dainom nuklota
Jau nebesudeda nei bluosto
Europos ponam tik tarnauja
Ir šviesesnės dienos nemato.
Tamsybėse paskendę klupinėjam
Tikras vertybes vėl praradinėjam
Jau ir gyvybė niekam nebešventa
Ir nuodėmės klastingos tik vešėja.
Jau niekas niekam nebešventa
Anei gyvybė mažo kūdikėlio
Ir taip išnyks Lietuvišikoji rasė
Išnyks kaip dūmas, pradings su vėju...